• ruukki
  • tikkurila
  • tikkurila
  • ruukki

Chaotiškas užmiesčių paveikslas

2013 gegužės 14 d.

Pavargau dirbti taksistu vaikams. Pavargau kūrenti krosnis. Pavargau pjauti žolę. Nusibodo skambinėti į seniūniją, kad nuvalytų kelią. Neturiu laiko džiaugtis gyvenimu gamtoje… Pasakojimus apie naują gyvenimo kokybę užmiestyje atradusius miestiečius žiniasklaidoje keičia sugrįžusiųjų ant asfalto išpažintys.

Nuvilti lūkesčiai

Išpažintys atskleidžia, kad priimant sprendimą dėl gyvenamosios vietos dera įvertinti ne kelis, o dešimt ir daugiau faktorių. Atskleidžia ir tai, kiek daug žmonių buvo suklaidinti optimistinių nekilnojamojo turto plėtotojų ar valdžios pareiškimų apie inžinerinės ir socialinės infrastruktūros plėtros planus.

Apmaudžiausia dėl tų, kurie užmiestyje atsidūrė ieškodami ne gamtos, o tikėdami, kad tai – vienintelė galimybė turėti savo namus, nes būstas čia – pigesnis. Prieš krizę žmonės į užmiestį pradėjo žvalgytis nebeįpirkdami būsto centrinėse miestų dalyse, planuodami pigiuose sklypuose savo rankomis statytis namus, prasidėjus krizei – tikėdamiesi pigesnio pragyvenimo. Gal todėl daugiausia naujakurių – sodų teritorijose, į kurias veda duobėti keliai.

Architektas urbanistas Mindaugas Pakalnis įsitikinęs, kad ir anksčiau, ir šiandien žmonės nesupranta, kiek kainuoja gyvenimas keliasdešimt kilometrų nuo centro. „Žmonės įsivaizduoja, kad visas jų rūpestis bus įsivesti elektrą, pasidaryti vandens gręžinį ir įsirengti vietos kanalizaciją. O paskui leidžia dar ir didžiulius pinigus automobilio degalams, vienas šeimos narys negali dirbti, nes vežioja vaikus į mokyklą, tada auga socialinės problemos“, – komentavo specialistas.

Infrastruktūra neatsiperka

Vėliau naujiesiems užmiesčio gyventojams kyla klausimų: kada į jų gyvenvietę pradės važinėti viešasis transportas, kada bus pastatyta mokykla, kada bus nutiesti geresni keliai. Tie klausimai, žinoma, adresuojami miesto ar šalies valdžiai.

„O autobusai ten nevažiuos, nes tai visiškai neapsimoka. Ir mokyklos nebus, nes nėra 800 vaikų, dėl kurių būtų galima statyti mokyklą. O jei statysime mokyklą tame kaimelyje, tai kitą kažkur kitur turėsime nugriauti, nes ji taps nereikalinga. Problema ir tai, kad mes vis dar norime, kad vaikas pasiektų mokyklą nekirtęs nė vienos gatvės. Gal taip ir gali būti mieste, bet tikrai ne gyvenant už miesto“, – aiškino M. Pakalnis.

Apskaičiuota, kad infrastruktūra atsiperka, jei gyventojų vieno hektaro plote – daugiau nei 30 (skaičiuojant atsiperkamumą atsižvelgiama ir į kelis kitus parametrus). Vilniuje vidutinis gyventojų tankis vieno hektaro plote – 39 (skaičiuojant jau užstatytas teritorijas, kai tarp namų – ne didesnis nei 200 metrų atstumas, tai yra, pavyzdžiui, be sostinei priklausančių Nemenčinės miškų). Reikiamo vidurkio gyventojų tankis nebesiekia vos už šešių kilometrų nuo centro. Gulbinuose, Verkiuose, pietinėje Vilniaus dalyje vienam hektarui tenka vos 2–4 gyventojai.

„Problema yra tai, kad žmonėms nepasakoma, jog nebus plėtojamas inžinerinės ir socialinės infrastruktūros tinklas, – įsitikinęs buvęs Klaipėdos apskrities teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros vyriausiasis specialistas, Šilutės rajono vyriausiasis architektas Edmundas Benetis. – Turi būti aišku – gali statytis namus užmiestyje, bet valstybė tau inžinerinių tinklų nenuties, tavo socialinių problemų neišspręs. Bet kad tai pasakytum garsiai, reikia turėti stuburą, politinę valią ir palaikymą.“

Kaip tik todėl ne vienas specialistas kritikuoja Lietuvos vandentvarkos strategijos užmojus. Dėl kelių namų dešimtis kilometrų tiesiami geriamojo vandens ir kanalizacijos vamzdynai suteikia nepagrįstų lūkesčių, kad taip pat plačiaširdiškai valstybė pasirūpins ir kitų užmiesčio gyventojų problemų sprendimu.

Laukia sprendimų paieškos

Nors dalis užmiesčio gyventojų jau dairosi miesto daugiabučių pusėn, judėjimas kita kryptimi irgi nesustojo. Kaip ir anksčiau, centrinę miesto dalį dažniau palieka jaunimas. Kartu palieka ir visą jiems pritaikytą infrastruktūrą: pramogų vietas, vidurines ir aukštąsias mokyklas, vaikų darželius. Į darželius ir mokyklas, tiesa, vaikus suveža, tik gyventojų pajamų mokestį atiduoda kitiems rajonams. O miesto centre reziduoja vyresnio amžiaus gyventojai, kurie ne visada patenkinti jaunimui skirta gyvenimo baze, pavyzdžiui, triukšmingų pramogų vietų kaimynyste. Problemos dėl aukštyn kojomis apversto miestų plėtros scenarijaus, teigia urbanistai, tampa tik opesnės.

Verta atkreipti dėmesį, kad užsienyje gyvenimą užmiestyje įprastai renkasi vyresni, vaikus jau užauginę, pakankamai pajamų ir namui, ir keliems automobiliams turintys, gyventi švarioje, ramioje aplinkoje norintys žmonės. Beje, jie neretai turi butus ir mieste. Jei gyvenimą užmiestyje ten renkasi jauni žmonės, galima neabejoti, kad jie turi už ką pasisamdyti pagalbininkų vaikams vežioti ar kitoms paslaugoms gauti.

Atsakymo, kaip spręsti išskydusių Lietuvos miestų problemas, dar tik ieškoma. Akivaizdu, gyventojų išsikėlimo iš miestų motyvų analizė turėtų būti vienas sprendimo raktų. O užduotis – ne pati paprasčiausia: kaip dabartiniuose padrikuose priemiesčiuose, išretėjusiuose miestuose sukurti šiandienius žmonių poreikius ir valstybės galimybes atitinkantį gyvenimo modelį.

    Komentarai

    Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
    statyba ir architektura
    archicad