Pasiskolinę JAV žurnalistės, miesto sociologės Jane Jacobs klausimą – kokia problema yra miestas, galime paklausti, o kokia problema yra viešoji erdvė? Spontaniškos praktikos, chaosas, apleista erdvė po tiltu, kur skeiteriai rado sau žaidimų aikštelę, kažkas pakabino sūpynes, kažkas parašė prasmingą įžvalgą ar tvarkingas stalčius, kur pieštukai nesimaišo su siūlais, šaltos ribos skiria šakutes nuo šaukštų? Susiformuojanti „iš apačios“, neapibrėžta ar aiškiai apibrėžta, suprojektuota, tvarkinga – kokia turėtų būti viešoji erdvė? Kokia viešoji erdvė yra „gera“ ir kam? Ir galiausiai – tai kokio pobūdžio yra šis klausimas: techninis – dizaino, ar politiškas – susitarimų?

Jacobs pasiūlo tris atsakymus, kaip galime mąstyti apie miestą, o aš siūlau mąstyti ir apie jo viešąsias erdves: kaip apie paprastą problemą, kaip apie neorganizuoto kompleksiškumo ir galiausiai kaip apie organizuoto kompleksiškumo problemą.

Viešoji erdvė kaip „paprasta problema“

Viešosios erdvės kaip paprastos problemos supratimo rezultatas – parkas ar aikštė – stalčius. Paprasčiausias variantas – grindinys, suoliukai, galbūt šiek tiek gėlių. Saugumą, suprastą kaip paprastą problemą, sprendžia kameros, tvora ir rakinami vartai. Žaidimo – jei tai paprasta problema – įrengtos vaikų žaidimo aikštelės vaikams iki 6 metų. Kasdienėje kalboje tai vadiname euroremontu. Administracinėje – „sutvarkymu“. Tvarka ne veltui šio žodžio dalis. Ji reiškia, kad viskam yra sava – „tinkama“ vieta, nieko nėra ne vietoje, perteklinio ar nenumatyto. Visi elgiasi pagal taisykles. Paprasta problema (arba „stalčius“) traktuoja visuomenės grupes arba miesto naudotojus ir jų poreikius kaip aiškiai apibrėžtus. Tai veda prie viešosios erdvės dizaino, kuris pripildo ją įvairių zonomis paskirstytų priemonių kiekvienai atitinkamai grupei ir kiekvienam apibrėžtam poreikiui. Paprastai tokio dizaino pagalba erdvės traktuojamos vizualiai. Pavyzdžiui, jeigu yra vandens, tai kaip Bernardinų sode Vilniuje jis atribojamas nuo besiveržiančių į jį vaikų simboliniais gėlių ir tvorelės sluoksniais (tačiau, nors nėra jokio oficialaus nusileidimo prie Vilnelės, išminti takeliai veda vėsos ištroškusius lankytojus joje pabraidyti). Jeigu nori pasivaikščioti – tai aiškiai apibrėžtais, tvorelėmis pažymėtais takeliais, o ne bet kur, kur sugalvosi. Viešosios erdvės paskirtis taip pat traktuojama paprastai – „rekreacija“ arba poilsis.

Tačiau, pirma, viešoji erdvė skirta ne vien laisvalaikiui. Ji gali būti pasitelkta politinėms demonstracijoms, ar grupės įsteigimui, kaip LGBTQ ar kitos eitynės. Reprezentacijai, atminties politikos įtvirtinimui. Kas gali ją žymėti – kultūros įtvirtinimui ir kartu – pasipriešinimui šiam žymėjimui. Tai socialumo, komunikacijos, žaidimo, įvairių socialinių patirčių, nepažįstamųjų įvairovės erdvė, teisės į miestą steigimo, konfliktų erdvė. Tai erdvė, kur išsilaisviname iš savo kasdienių socialinių vaidmenų, neracionaliai ir neefektyviai, žaismingai patiriame pasaulį ir kartu tai erdvė, kurioje mokomės priimti kitą, kuris visada išlieka kitoks, mokomės, kaip rašo viešųjų erdvių tyrėja Lyn Lofland, būti kosmopolitais. Viešoji erdvė turi daug sluoksnių, kurie dar ir kertasi vienas su kitu. Ar galime projektuoti tokiam kompleksiškumui? Tikrai taip, bet apie tai toliau.

Antra, galime išskirti visuomenės grupes ir nustatyti jų poreikius. Sociologai ištyrinėjo vaikų ir senjorų, vaikų tėvų ir globėjų, žmonių su negalia ir neheteroseksualių žmonių, moterų ir etninių grupių poreikius mieste. Tačiau, jokio žmogaus nereikėtų dėti į dėžutę, kaip priklausančio tik vienai grupei. Jeigu esi mama ir nori praleisti laiką su savo vaiku, ar tavo vaikui reikia pabūti lauke – nesi vien tik mama, esi pilnavertis žmogus turintis ir kitų poreikių. Jeigu esi senjorė, taip pat esi moteris ir galiausiai žmogus su savo asmeniniais pomėgiais. O jei esi vaikas, tavo norai neapsiriboja siekiu 10 kartų nusileisti ta pačia čiuožykla. Galima skirti poreikius siejamus su kūnų galimybėmis (maži ir dideli kūnai skirtingai pasiekia įvairius fizinės aplinkos objektus, kūnų judėjimo tempas skiriasi, skiriasi galimybė lipti laiptais ir tai, kaip dažnai reikia poilsio), su socialinių vaidmenų atlikimu, su tapatumais, kurių atžvilgiu visuomenės atvirumas nevienodas, su išliekančiomis socialinio elgesio normomis, į kurias verta atsižvelgti (bet ilgainiui vertėtų mėginti jas pakeisti) (pvz., paskatinti žaisti mergaites krepšinį, arba vietoj krepšinio aikštelių įrengti tinklinio, kurį mergaitės žaidžia dažniau negu krepšinį, aikšteles). Tačiau į šiuos poreikius siūlau žiūrėti kaip į visumą vienas kitą papildančių ir prieštaraujančių poreikių, kurių turime visi ir skirtingu metu – skirtingų. Prancūzų sociologas ir filosofas Henri Lefebvre‘as įvardina juos kaip antropologinius žmogaus poreikius: saugumo ir nuotykio, užtikrintumo, numatymo ir netikėtumo, panašumo ir skirtumo, tiesioginės patirties ir ilgalaikiškumo, vienatvės ir komunikacijos, izoliacijos ir susidūrimo, poreikį kaupti energiją ir ją švaistyti. Dar kartą: ar galime projektuoti tokiam kompleksiškumui? Tikrai taip, bet apie tai vėlgi toliau.

Traktuojant viešąsias erdves, kaip „paprastą problemą“ linkstama jas visur daryti vienodas: ta pati estetika, tie patys sprendimai, tie patys suoliukai, tie patys scenarijai. Ir galiausiai – tie patys ar tokie patys jose besilankantys žmonės. Tačiau viešosios erdvės pagal bendriausią apibrėžimą – tai tokios erdvės, kurios yra atviros ir prieinamos visiems visuomenėms nariams ir įvairiausioms jų veikloms.

Viešoji erdvė kaip „neorganizuotas kompleksiškumas“

Na gerai, jeigu atsisakome „stalčiaus“, ar galime palikti viešąsias erdves savieigai? Tai būtų neorganizuoto kompleksiškumo alternatyva. Čia nukrypsiu nuo to kaip Jacobs aiškina (ir kritikuoja) šios problemos sprendimą ir aptarsiu, kaip sociologai mato tarpines, nesuprojektuotas, apleistas erdves. Jas laikysiu kompleksiškomis ir kartu neorganizuotomis tokia prasme, jog jokia institucija jų neformuoja. Jos formuojasi ir kinta naudotojams jas kuriant, naudojant, keičiant. Žaismingą viešosios erdvės naudojimą tyrinėjantis Quentinas Stevensas rašo, jog žaidimas dažnai vyksta būtent tokiose, nesuprojektuotose erdvėse. Investicijų, o kartu su jomis ir stebėsenos, taisyklių apibrėžtumo jose stoka kaip tik atveria daug vietos žaidimui, kūrybiškam pasisavinimui. Skeiteriai aproprijuoja erdves po viadukais, „nesutvarkytas“ lopinėlis žolės leidžia papiknikauti. Tokiose erdvėse ilgiau išliks gatvės meno kūriniai, o gal įsikurs miesto daržas. Jas gali papildyti taktinio urbanizmo intervencijų įneštos spalvos, sūpynės ar suoliukas. Tokios erdvės pilnos laisvės, tačiau taip pat ir galima ir rizika, jog konkrečios erdvės paprasčiausiai niekas nepasisavins. Ar galime palikti viešąsias erdves savieigai? Galime, o kartais ir turime. Mieste turi būti vietos visiškam neformalumui. Bet nebūtinai visas erdves. Ir priešingai, galima dizaino pagalba padėti savieigai.

Viešosios erdvės kaip „organizuotas kompleksiškumas“

Organizuoto kompleksiškumo problemos (o miestas – kaip tik tokia problema) sudarytos iš daugelio subtiliais būdais susijusių kintamųjų, kuriuos galime suprasti ir kurių atžvilgiu galime veikti. Viešosios erdvės kaip organizuoto kompleksiškumo atžvilgiu turime daug tyrimais grįstų žinių, tik jas reikia naudoti. William H. White rašė, „turint puikią lokaciją, sunku suprojektuoti erdvę, kuri nepritrauktų žmonių. Stebėtina, kaip dažnai tai pavyksta.“ Visgi tos per dešimtmečius sukauptos žinios, ne tik sociologų, bet ir pačių architektų, kaip pvz., Jahnas Gehlas, dar ne visada tampa viešųjų erdvių dizainerių įrankių arsenalo dalimi. Remiantis šiomis žiniomis galima projektuoti paskirčių ir poreikių kompleksiškumui.

Čia grįšiu prie klausimo, ar „gerų“ viešųjų erdvių kūrimas yra dizaino ar politiškas klausimas. Sukauptos žinios padeda kurti atviros viešosios erdvės dizainą, tačiau viešosios erdvės “gerumas” – tai visų pirma – politiškas – susitarimo klausimas. Arba klausimas, kokias veiklas ir kokius naudotojus laikysime norimais viešosios erdvės naudotojais. Viešosios erdvės gali būti perpintos įvairių naudojimo barjerų, išstumiančių žmones ir veiklas. Šie barjerai susiję su mūsų kūnų galimybėmis, tapatumais, socialinėmis praktikomis. Vieni jų kuriami fiziškai – per atsitiktinai netinkamą dizainą, kai neatsižvelgiama į skirtingas galimybes, ar sąmoningai per gynybinį dizainą, kurio tikslas – išstumti nepageidaujamus naudotojus iš viešosios erdvės. Kiti – per simbolinius barjerus – viešosios erdvės žymėjimą, taip parodant, kas šioje erdvėje gali ir negali būti. Šiuo aspektu viešosios erdvės estetika tampa politiška. Antropologė Setha Low tokią estetiką vadina “viskas dailu” (everything‘s nice). Kaip lygindamas Bernardinų sodą su dabar jau sugriautu Reformatų parku, sako vienas lankytojas: “Man patinka Reformatų parko galbūt aplinka kažkaip. Man patinka ta tokia nutrinta, nuvalkiota, neformali aplinka. Aš nesu žmogus mėgstantis labai iščiustytas vietas, kur yra gražu ir tu jauties lyg vaikščiotum po fėjų parką, kur stovi maži nykštukai ir panašiai. Aš tiesiog jame (Reformatų parke) jaučiuosi gerai, jaučiuosi savo vietoj. (…) Na, tai tarkim galima paimti vėlgi naująjį Sereikiškių parką, kuriame pilna gėlių, kuriame pilna pievelių, ant kurių nesupranti, žmogus, ar gali užlipti. (…) Sereikiškių parkas atrodo kaip labirintas, kaip turistų takas, sukurtas su daugybe vietų žaisti vaikams ir daugybe fontanų, kur, nu, kurie tinka ir gražu, ir tokio parko reikia, bet tai yra parkas ne man. Ir Reformatų parkas to neturi, ir dėl to Reformatų parkas man atrodo fainesnė vieta.” (Interviu įgyvendino Edvinas Valikonis, 2015). Šiam lankytojui betoniniai laiptai kylantys piramidinėmis struktūromis primena Maču Pikču. Estetinis sprendimas veikia tai, kaip žmonės jaučiasi aplinkoje, ir juo galima paveikti tai, kokie žmonės lankysis erdvėje, o kokie joje jausis nejaukiai. Laisvesnė, labiau neapibrėžta estetika bus atviresnė daugeliui grupių (pvz., Vingio parkas, angliško tipo parkai, kaip Hyde park, kur yra žolė, medžiai, abstrakti architektūra). Tačiau ir “išdailinimas” gali būti ne toks ribojantis, jeigu nėra kitų ribojančių aspektų. Pvz., mažas rožių sodelis Madrido centre prie bažnyčios tarp vėsių mūro sienų suteikia pavėsį, vandenį, vietos prisėsti. Čia „dailu“, bet erdvė nealsuoja suvaržymais. Net barokiniai Paryžiaus parkai įsileidžia įvairias veiklas. Tačiau turi būti aišku, jog „galima užpilti ant žolės“. Erdvė veikia kaip fizinė struktūra, kaip reprezentacija ir per žmones erdvėje. Kai šios prielaidos stiprina ar bent atsveria viena kitą, susidaro galimybė erdvės atvirumui.

Ir galiausiai – tai teisiniai draudimai ar tiesiog normatyvus nepritarimas įvairioms praktikoms. Kokios praktikos ir asmenys galimi ir negalimi viešojoje erdvėje? Miesto sportai? Gatvės menas? Benamiai? Jaunuoliai? Protestai? Maitinimas krūtimi? Kita?

Kas padėtų formuoti „geras“ viešąsias erdves?

Taigi, siekiant formuoti „geras“ viešąsias erdves, reikia kalbėtis apie tai, kokia viešoji erdvė yra gera ar sėkminga. Atsakymai į šį klausimą gali skirtis. Vien dizainas šio klausimo neišspręs. Jis gali atitikti apibrėžtį ar jai prieštarauti, riboti naudojimą, kai norima jį padidinti, ar norint riboti naudojimą iš tiesų atverti jam galimybę, žmonėms pasinaudojant jo siūlomomis prielaidomis ir aktyviai bei kūrybiškai aproprijuojant viešąsias erdves. Tačiau norint kurti viešąsias erdves, kur susiduria nepažįstamieji, kuriose užtikrinamas maksimalus atvirumas miesto gyventojų įvairovei ir įvairiems jų veiksmams, galima pasiūlyti tyrėjų išskirtas prielaidas, kokios erdvės yra atviriausios tokiam naudojimui.

Projektuojant konkrečią erdvę reikėtų įsigilinti į minėtų naudotojų grupių poreikius, į vietos specifiką, jau esamus ir galimus naudotojus bei veiklas, taip pat konkrečius viešųjų erdvių tyrėjų pasiūlymus. Jahnas Gehlas savo pasiūlymus publikavo dar 1971 m. Williamas H. White‘as 1980 m. pateikė išsamius pasiūlymus, kaip kurti gerai (t.y. daugelio, įvairių žmonių, įvairiomis veiklomis) naudojamas erdves. Tai vietos prisėsti (daug; tinkamo „socialinio atstumo“, judinamos kėdės); saulė ir šešėlis; vanduo, kurį galima liesti; meno objektai (su kuriais galima sąveikauti) ir performansai; maistas; laiptai – kintantis paviršių ritmas; ryšys su gatve (sklandus perėjimas iš gatvės į aikštę). Richardas Sennettas siūlo atviras formas (apie kurias rašiau ankstesniame straipsnyje), O Quentinas Stevensas pateikia pasiūlymus erdvių žaismingumo didinimui. Tačiau šiame nedideliame pasakojime atkreipsiu dėmesį tik į kelis mano požiūriu labai svarbius viešosios erdvės formavimo aspektus, kurie, žinoma, yra ne vieninteliai, tačiau manau, jog reikšmingi.

Pirma, tai dėmesys taktiliškumui, fiziniam erdvės patyrimui. Dažnai į erdvę žvelgiama iš vizualinės perspektyvos: kaip ji atrodys brėžinyje, vizualizacijoje ar nuotraukoje, o taip pat, kaip vizualiai lankytojas patirs erdvę. Vizualinė, estetinė patirtis be abejo labai svarbi. Tačiau dažniau pamirštama, kaip lankytojas fiziškai, kūniškai visomis savo juslėmis patirs erdvę; kaip ši erdvė leis naudotojams judėti, sėdėti, susidurti. Taklitiškumą sudaro galimybė liesti, sąveikauti su aplinka, taip su ja kuriasi aktyvus ir kūrybiškas santykis. Sąveiką pritraukiantys objektai, kuria žaidimo galimybes. Objektų dizainas turėtų atsižvelgti į patyrimo dimensijas (pvz., akmeniniai suolai žiemą bus labai šalti, o vasarą gali pernelyg įkaisti, krūmai – svarbi prielaida miesto bioįvairovei, bet esantys iš karto už suoliuko kuria nejaukumo jausmą). Skirtingo tipo grindinys leidžia ir riboja skirtingas veiklas (žolė versus plytelės versus akmenys versus medis ir t.t.). Taktiliškumas reiškia ir naudojimo laisvumą – kai gali judėti įvairiomis kryptimis, pasirinkti, ką tau veikti: sėdėti ar gulėti, važiuoti riedučiais ar spardyti kamuolį. Dėmesys taktiliškumui veda ir prie jautresnio požiūrio į mūsų fizines galimybes ir taip skatina kurti erdves prieinamas visiems.

Antras aspektas – tai sinergija. Ne paskirstant skirtingas naudotojų grupes į skirtingas viešosios erdvės vietas, o derinant skirtingas scenas, naudojimo galimybes, kuriamas sąryšis tarp naudotojų ir veiklų ir taip jos tampa kažkuo daugiau negu jų suma, sukuria naują rezultatą. Skirtingos veiklos galimybės kuria skirtingas scenas ir kartu jas susieja: žiūrovus ir veikėjus vaikus ir suaugusiuosius, aktyviai leidžiančius laiką ir besiilsinčius, „priemonių“ pripildytą (laipynės, treniruokliai) ir laisvam pasisavinimui paliktą erdvę (žolė, kieta danga).

Trečias aspektas, lankstumas. Tai atvirumas kaitai, interpretacijai – tam tikras veiklos neapibrėžtumas erdvėje. Neapibrėžtos erdvės įgalina daugiau veiklos būdų negu tokios, kurios sukurtos ribotam funkcijų skaičiui. Šūkis „mažiau yra daugiau“ čia puikiai tinka. Tačiau dėsningai: mažiau Kūdrų parke, Katedros aikštėje ar Vingio parke Vilniuje yra daugiau, tačiau mažiau Juliaus Janonio aikštėje Biržuose ir yra mažiau. Prie lankstumo galime skirti ir naudojimo skirtingais sezonais ir oro sąlygomis galimybes. Lanksti turėtų būti ne tik erdvė, bet ir laikas. Viešosios erdvės naudojimas ir dizaino elementų paskirtys persipina, nes pvz., žaidimas susijęs su performansu, bet perfomansas yra ir meno pasirodymas, o žiūrovams tai ir žaidžiantys vaikai, kurie žaidžia be pasirodymo tikslo. Tad scena ir auditorija susipina per skirtingas konkrečias veiklas. Erdvės patyrimas, jeigu su erdve viskas gerai – nėra linijinis. Pvz, skulptūra: tai ir reprezentacija ir meno vaidmuo viešosiose erdvėse, tai ir priemonė žaidimui viešojoje erdvėje ir taktinės ir estetinės patirties momentas. Erdvė kurioje galima tik pažiūrėti griežtai apibrėžia veiklas, o jei galime kūrybingai naudoti – tada yra prielaidos, bet jas pripildo patys gyventojai, naudotojai. Erdvė, kurioje kai kurie kintamieji lieka neapibrėžti yra gyvybingesnė. Verta ne viską sureguliuoti ir apibrėžti, bet palikt atvirų sprendimų patiems naudotojams – kur jiems prisėsti, ką jiems veikti, kaip jiems panaudoti esamus paviršius.

Nemanau, kad visos erdvės turi būti „pritaikytos“ visoms grupėms. Nebūtinai visur turi būti (ypač tipinės) vaikų žaidimo aikštelės. Tačiau viešosios erdvės neturėtų praktiškai atstumti kokių nors grupių, pvz., būti neprieinamos vaikams ar juos globojantiems žmonėms, kaip ir kitoms grupėms. Taip pat neturėtų išstumti ir daugelio veiklų. Pvz., po Laisvės alėjos rekonstrukcijos Kaune, joje apsunkintos tokios paprastos veiklos kaip galimybė prisėsti ar važiuoti paspirtuku. Ankstesnį platų medžius supančios klombos kraštą pakeitė siauras rėmelis, ant kurio neprisėsi, teks sėsti į purvą. Įkypos plytelės ne tik mirguliuoja akyse, bet ir trukdo judėjimo sklandumą. Žinoma, yra suoliukai, bet patyrimo malonumas stipriai susijęs su naudojimu ne pagal paskirtį. Ar tai būtų apsigyvenimas loftuose, ar važinėjimas riedlente prie Gedimino paminklo Katedros aikštėje, sėdėjimas ant laiptų ar ant palangės, balansavimas einant bortu ir galimybė išsisupus nušokti nuo sūpynių.

Nereikia surežisuoti visų erdvių. Reikia leisti jas pasisavinti. Tačiau kartu užtikrinti tvirtumą ir tam tikras prielaidas. Dizaino pagalba reikėtų sudaryti galimybes atitikti būtinus reikalavimus naudotojų grupėms, nesudaryti nenumatytų naudojimo barjerų, tačiau neskirstyti grupių į skirtingas poreikiams pritaikytas erdves, priešingai – kurti erdvines prielaidas – gaires įvairialypiam naudojimui. Skirti dėmesį abstraktesnėms struktūroms ir sinergijų galimybei taip didinant atvirumą kūrybingam naudojimui ne pagal planą.

Teksto autorė: miesto sociologė, soc. m. dr. Dalia Čiupailaitė-Višnevska

Straipsnis yra Architektūros kokybės vystymo asociacijos organizuoto filmuojamų paskaitų ciklo „Miesto formavimas ir visuomenė” dalis. Paskaitų ciklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Taip pat skaitykite:

D.Čiupailaitė-Višnevska. Architektūros vaidmuo kuriant atvirą miestą