Statybų sektorius turi labai seną istoriją – pirmieji namai, kuriuos archeologai patvirtina kaip statytus žmogaus (yra diskusijų dėl rastų galimų pamatų iš akmenų, kurių datavimas siektų 1.8 mln. metų), yra 400 000 metų senumo. Vertinant ilgalaikėje perspektyvoje, namas tikrai ilgą laiką ir liko labai panašiu statiniu, ir nors viskas aplinkui vystėsi šuoliais, šiame sektoriuje mes turėdavome užtikrintumą ir ramybę. Neteigiu, kad statybos nesivystė – mūsų dangoraižiai, stadionai, tiltai bei tuneliai yra nuostabūs žmogaus genialumą įrodantys statiniai. Tačiau vertinant, kokias galimybes įgavome kitose srityse per paskutinius 100 ir daugiau metų, tampa akivaizdu, kad statybos vis dar bando būti atsparios pokyčiams ir tuo per daug stebėtis nereikėtų. Statybų pramonė tradiciškai yra lėta, kai tai liečia pokyčius ir inovacijas. Vėl gi, tradiciškai, galime šnekėti, jog tai lemia daug skirtingų veiksnių:
- Psichologija. Įvairūs už Atlanto atlikti tyrimai teigia, kad vien pati statybų verslo esmė – statyti ilgai išliekančius patikimus pastatus – lemia tam tikrą norą laikytis to, kas veikia ir mažiau rizikuoti. Juk nenorėtume, kad mūsų namo statytojas sakytų – „šiek tiek paeksperimentavau su pamatais, žiūrėsim, kaip laikys“.
- Imlumas laikui ir medžiagoms. Pastatų statymas užima daug laiko, kainuoja daug kitų resursų. Siekiant naudoti juos ilgą laiką, statybų metu stengiamasi užtikrinti tvirtumą ir atsparumą. Išėjo naujas telefonas? Nusipirkai jį, o seną atidavei perdirbti. Naujas automobilis? Naujas lėktuvas? Naujos technologijos kosmose? Visi šie sprendimai yra masinio arba trumpalaikio naudojimo, sąlyginai greitai pagaminami (surenkami). Pastatas, tiltas, tunelis dėl savo kainos ir kompleksiškumo nėra lengvai pakeičiamas, todėl jis statomas ilgai perspektyvai – patikimai, užtikrintai ir, jei įmanoma, kaip galima paprasčiau.
- Rinkos žaidėjų ir reguliacinių priemonių galybė. 2018 metų JAV namų statytojų asociacijos tyrimo duomenimis, apie 80% dirbančių rangovų yra mažos įmonės arba „freelanceriai“. Kiek mažesni, bet panašus skaičiai išlieka ir Europoje. O jei prie viso šito pridėsime ir medžiagas gaminančias įmones? O „prefabines“ įmones? Išmaniųjų namų technikos gamintojus? Prie viso šito turime 195 šalis, kuriose veikia skirtingi teisiniai reguliavimai, priklausomai nuo šalies galintys visiškai keisti specifinių metodų, technologijų ar medžiagų panaudojimą. Čia puikus pavyzdys yra medžio panaudojimas Lietuvoje. Medis yra puiki ir labai seniai naudojama statybų medžiaga. Kalbant apie žalumą, žiedinę ekonomiką, medis yra nepamainoma medžiaga, o Lietuvoje turime ir dideles įmones, kurios investuoja milžiniškus pinigus į medžio panaudojimą statyboje. Tačiau panaudoti statybose daug medžio vis dar yra labai sunku dėl reguliacijos, pavyzdžiui, priešgaisrinės apsaugos. Kitas pavyzdys – Švedija, jau seniai nustačiusi, kokius reikalavimus tokios medinės konstrukcijos ir pastatai turi atitikti, todėl iš medinių konstrukcijų stato ir daugiaaukščius pastatus ar net dangoraižius.
Nors akivaizdu, jog tai nėra visos priežastys, o ir šias būtų galima skaldyti į smulkesnes, tačiau ir iš šių trijų tampa labai lengva suprasti, kodėl statybos tiek laiko į priekį judėjo lėtai. Tačiau pokyčių variklis turbūt jau pasiekė tą ribą, kuomet ignoruoti jų tampa neįmanoma. Viską savo gyvenime darome kitaip: vartojame informaciją, perkame, net bendraujame ir mylime kitaip. Tad ir vykdyti statybas nebegalime kaip anksčiau – tiek dėl tvarumo, tiek dėl greitai besikeičiančių poreikių, kurių dažnai tradicinė statybų industrija tiesiog niekaip nesugebėtų patenkinti. Atsakant į vis didesnį spaudimą tiek iš vartotojų, tiek iš valstybinių institucijų, statybos turi ne tik implementuoti, bet ir sukurti pokytį, o tai labai nelengvas uždavinys. Todėl tokios šalys kaip Izraelis, Airija ar Singapūras šiam iššūkiui pasirinko bendradarbystės kelią – sujungti įmones, startuolius, universitetus, valstybines institucijas, kad nauji keliai ne tik būtų atrandami greitai, bet ir atsirastų valstybės įstatymų žemėlapiuose. Taip stengiamasi išspręsti tris aukščiau aprašytas problemas – naujų technologijų, medžiagų implementavimą per įvairius kompiuterinius modeliavimus, papildytą realybę ir AI skaičiavimus, imlumo medžiagoms ir laikui mažinimą bei vienodų standartų, reglamentavimų ir veiklos modelių pritaikymą, kuris būtų lengvai ir aiškiai suprantamas visoms pusėms. Visa tai galime pavadinti (kaip ir kitos šalys) vienu žodžiu – ConTech. Pasinaudodami strateginiais resursais, turime galimybę transformuoti vieną iš esminių veiklos sektorių. Tam reikia lyderystės ir džiugu, kad jos vis daugiau atsiranda iš novatoriškų įmonių, mokslo įstaigų, startuolių bei pavienių organizacijų. Tam, kad tai tikrai įvyktų, reikalinga dar daugiau pastangų iš valstybės ir joje veikiančių rinkos dalyvių, arba vėl teks lėkti paskui nuvažiuojantį traukinį.
