I. A. Mane domina skirtingas medžiagų panaudojimas įvairiose šalyse. Lietuviai architektai medį naudoja visai kitaip, nei mes. Suomijoje, Estijoje jis naudojamas kaip pigi, grubi, greitos statybos medžiaga. Lietuvoje su medžiu elgiamasi subtiliau. Ir, žinoma, būtina paminėti išskirtinę betono darbų kokybę Lietuvoje. Turėsiu rekomenduoti Estijos statytojams ieškoti betonuotojų Lietuvoje.

Ką galėtumėte patarti, kad Lietuvoje būtų kuriama kokybiška aplinka ir architektūra?

M. P. Kartais mūsų nesugebėjimas kažką padaryti, suplanuoti, yra geresnė išeitis nei kažko prasto sukūrimas. Tai pasakytina apie gamtinę aplinką, įdomias urbanistines erdves.

I. A. Labai paprasta – pasitikėkite architektu.

E. R. Tiesiog susikaupkite ties savo darbu ir per daug nesidairykite į architektūrinius ar interjero žurnalus. Pasitikėkite savimi, pasitikėkite savo architektu. Manau, tai geriausias kelias, ir tai Lietuvoje vyksta.

Ar egzistuoja baltiškos architektūros identitetas? Ar apskritai jį reikia apibrėžti ir formuoti? Viena vertus, kartu Baltijos šalys gali solidžiau prisistatyti globaliai rinkai; kita vertus – galbūt architektūros specifiškumas kiekvienoje mažoje šalyje padėtų architektams rasti konkretesnę rinką?

M. P. Jei mes, kaip bendruomenė, norime būti labai galingi ir sukurti kažką, mes turime sąmoningai suvokti savo galimybių ribotumą. Jei pernelyg pasitikime savo intelektu, galime suklysti, ir tai mes matome lygindami Latviją su Vakarų Europa. Europoje yra vietų, pavyzdžiui, Danija, kur nebeįmanoma atsukti laiko atgal, kad ir norėtume. Dėl didelio noro aprėpti ir sukontroliuoti visų teritorijų plėtrą, Danijos gamtinis, kaimo kraštovaizdis tapo labai vienodas. Ta prasme Latvijoje dar yra įvairovės, nesuplanuotų ir nenaudojamų erdvių. Tikriausiai neturėtume jų keisti, o tiesiog jomis džiaugtis tokiomis, kokios jos yra.

I. A. Iš pradžių galvojau atsakysiąs, kad ne, nematau nieko bendra lygindamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos architektūrą. Tačiau pastebėjau visoms šalims būdingą istorijos fragmentaciją, kuri mus ir jungia. Savotiška ją taip akivaizdžiai matyti miestų planavimo istorijoje bei namų stilistikoje. Jos kiekvienoje šalyje skirtingos, bet priežastis – istorijos fragmentacija (karai, recesijos, laikai, mados) – yra tai, kas mus, Baltijos šalis, skiria nuo kitų, pavyzdžiui, Švedijos, kurios istorija nuoseklesnė.

E. R. Pirmiausia ką galiu pasakyti, yra tai, jog Baltijos šalių architektūra tikrai nėra skandinaviška. Čia nėra tokio gryno minimalizmo tendencijų, kurios labai būdingos mums. Kita vertus, jūs taip įsiurbiate įtakas, madas iš kitų šalių, kad aš matau pavojų prarasti savitus, baltiškuosius architektūros aspektus. Klausydamas Mikelio, pritariu jam – kai keliauji po Baltijos šalis, tave pritrenkia nesuplanuotų, nenaudojamų teritorijų kiekis. Atrodo, kai kurie žmonės to gėdijasi, tačiau tokios vietos turi daug potencialo. Tai matau Estijoje: jauni architektų biurai dirba apleistose teritorijose ir joms suteikia naują funkciją, naują gyvenimą. Tokiose erdvėse nematyti ryškių istorijos pėdsakų.

Ką dar pastebiu lankydamasis Baltijos šalyse, yra tai, jog architektai čia yra labiau nutrūktgalviški, nei suomiai. Mes esame daug labiau disciplinuoti, ir man patinka jūsų polinkis eksperimentuoti.