Top Baneris

Bakalauro darbe – istorinio popieriaus fabriko virsmas

2018 kovo 17 d.
Kučkuriškių popieriaus fabrikas
Teritorijos vaizdas iš paukščio skrydžio.
Pasidalykite straipsniu

Pirmoji Lietuvoje popieriaus gamykla – Kučkuriškių popieriaus fabrikas – uždarytas dar 2001-aisiais. Fabriko pastatai, nors ir įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą, apgriuvę, be aiškesnės ateities vizijos. Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros absolventė Ieva Viliūtė baigiamajame darbe „Kučkuriškių popieriaus fabriko konversija“ (darbo vadovas lektorius Sigitas Sparnaitis) pasiūlė buvusio Kučkuriškių popieriaus fabriko konversijos architektūrinę meninę koncepciją, pritaikant jį mokslo muziejui-centrui.

Veikė beveik du šimtus metų

Projektuojamas pastatų kompleksas – Vilniuje, Naujosios Vilnios mikrorajone, šalia Kučkuriškių užtvankos ir Vilnios upės. Teritorija priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Sklypą juosia Vilnios upė ir Rokantiškių tvenkinys, yra išlikusi istorinė Užtvankos gatvė, kuria šiuo metu vaikšto pėstieji. Sklype stovi buvęs Kučkuriškių popieriaus fabrikas, penki komplekso pastatai, įskaitant ir kaminą, įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą.

1823 metais Lenkijos dvarininkas, tekstilės, popieriaus, terpentino ir alkoholio pramonės magnatas Wojciechas Puslowskis ant Vilnios upės kranto stovėjusiame viename iš savo dvarų įkūrė popieriaus manufaktūrą, kurią sudarė iš lauko akmenų sumūrytas vienaaukštis gamybos korpusas su aukštu kaminu ir 10 pagalbinių pastatų.

Iš užtvenktos Vilnios upės dviem kanalais į gamybos korpusą buvo atvestas vanduo. Tuo metu popierius buvo gaminamas iš skudurų, vėliau pradėta naudoti ir šiaudų celiuliozę bei mechaninę medienos masę. Kučkuriškių popieriaus fabrike buvo rūpinamasi darbininkų gerove: greta dirbtuvės buvo pastatytas medinis dviejų aukštų namas, kuriame įrengta darbininkų valgykla, ligoninė, kepykla, virtuvė ir raštininko butas.

1844 metais Kučkuriškių manufaktūra įsigijo anglišką ruloninę popieriaus gamybos mašiną, atsisakė rankinės popieriaus gamybos ir tapo pirmuoju Lietuvoje popieriaus fabriku.

1915-aisiais Kučkuriškių fabrike dirbo 185 darbininkai. Lietuvoje tuo metu būdavo pagaminama 30 tūkst. tonų celiuliozės ir 10 tūkst. tonų popieriaus.

Pirmojo pasaulinio karo metais fabrikas apgriautas, vėliau ilgai atstatinėtas, veikti pradėjo tik 1925 metais. Lenkų laikais Vilniaus apylinkėse veikę popieriaus fabrikai prarado rinkas Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje. Kilus pasaulinei krizei Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas buvo uždarytas, tuo metu netoli Vilniaus teveikė Kučkuriškių popieriaus fabrikas, gaminęs rašomąjį popierių.

1957 metais Kučkuriškių popieriaus fabrikas pradėjo naują savo veiklos etapą ir tapo pirmąja specializuota kartotinės taros gamybos įmone. 1970-aisiais Kučkuriškių fabrikas, pavadintas Naujosios Vilnios kartonažo cechu, pradėjo gaminti įvairius gofruotojo kartono gaminius. Gamykla veikė iki 2001-ųjų.

Iki šiol Kučkuriškių popieriaus fabriko pastatuose veikia kelios gamybos įmonės, teritorija privati, kai kurie paveldu pripažinti statiniai paversti sandėliais.

Suderino sena ir nauja

Kirtus atkurtą vandens kanalą patenkama į pagrindinę įėjimo aikštę, kuri suformuota iš išlikusių istorinių ir naujai projektuojamų pastatų.

Kirtus atkurtą vandens kanalą patenkama į pagrindinę įėjimo aikštę, kuri suformuota iš išlikusių istorinių ir naujai projektuojamų pastatų.

Baigiamajame darbe I. Viliūtė išanalizavo Kučkuriškių popieriaus pastatų transformacijos galimybes, viena kurių – visuomeninis mokslo ir technologijos muziejus.

Daugelyje naujai steigiamų muziejų persipina įvairios veiklos formos: klasikinis muziejus su eksponatais ir interaktyvusis mokslo centras, mokslo ir gamtos istorijos muziejus, zoologijos sodas arba akvariumas ir daugialypės terpės muziejus, kinas ir planetariumas. Šiuos centrus sieja požiūris į lankytoją. Jų misija – šviesti visuomenę kuriant lankytojo santykį su mokslu, gamta ir technika.

Autorės pateikiamas vienas iš mokslo muziejų analogų – Koperniko mokslo muziejus, atidarytas 2010 m. Lenkijoje, Varšuvoje. Bendras komplekso plotas viršija 20 tūkst. kv. metrų, jis padalytas į 6 skirtingas ekspozicines erdves, kuriose išdėliota 450 interaktyviųjų eksponatų. Išskirtinė šio muziejaus ypatybė – vienintelis pasaulyje robotų teatras.

Kitas pavyzdys – Grenlandijos nacionalinis dailės muziejus. Tai nedidelis, vos 3 tūkst. kv. metrų ploto idėjinis muziejaus projektas, kuriame pats objekto tūris labai organiškai įsilieja į jį supantį kraštovaizdį.

Išanalizavusi visą turėtą istorinę komplekso medžiagą, bakalauro darbo autorė nusprendė atkurti pradinį – 1823 metų – popieriaus fabriko vaizdą. Visus nesaugomus ir nevertingus pastatus ji siūlo nugriauti, teritoriją išvalyti. Gamybinį korpusą, kuris laikui bėgant buvo nesyk perplanuotas, atkurti.

Kompleksas projektuojamas siekiant ne chaotiško, o logiško ir vientiso užstatymo. Dėl to naujai formuojamas tūris – lakoniškas, aiškių, griežtų stačiakampio formų. Visoje Naujojoje Vilnioje vyrauja didelis fabrikų pastatų mastelis, todėl projekte autorė neatsisakė masteliškumo idėjos.

Projektuojami du nauji pastatai tarpusavyje sujungti erdviu holu. Vienas pastato tūris – stačiakampis su apželdintu stogu, kitas – pailgas šlaitiniu stogu. Pastarojo pastato funkcija – istorinius statinius sujungti su naujai projektuojamais. Būtent toje vietoje anksčiau stovėjęs panašios formos istorinis fabriko pastatas iki šių dienų neišliko. Atkartojami langų angų dydžiai suteikia kompleksui vientisumo ir istoriškumo jausmą. Žaliąjį stogą siūloma aktyviai išnaudoti. Ant jo nebūtų projektuojami takai siekiant suteikti daugiau laisvės menininkų ir išradėjų vaizduotei. Vientisas žolės pagrindas leistų lankytojui laisvai judėti, neriboti jo matymo lauko. Formuojami apželdinti horizontalūs neaukšti tūriai, kurie užpildo stogą ir suskirsto jį zonomis, sukuria suoliukų funkciją. Nuo stogo atsiveria panorama, matomos šalia esančios kalvos ir pilkapynai, Rokantiškių tvenkinys ir užtvanka.

Muziejaus akcentas – raudonų plytų kaminas, simbolizuojantis teritorijos industrinę istoriją.

Muziejaus akcentas – raudonų plytų kaminas, simbolizuojantis teritorijos industrinę istoriją.

Pasiūlė kompleksinius sprendimus

Projektuojami ne vien pastatai – bakalauro darbo autorė siūlo sutvarkyti ir Vilnios upės vingį, pritaikant jį aktyviam ir pasyviam poilsiui. Būtent ši, ypač graži teritorija šiandien apleista, nors visai šalia, prie Rokantiškių užtvankos, yra baidarių trasos per Vilnelę pradinis taškas. I. Viliūtė siūlo sutvarkyti krantinę, nutiesti plačius takus, kuriais galėtų naudotis pėstieji ir dviratininkai, taip pat specialusis transportas. Takai būtų formuojami organiškai, leidžiant žmogui pasirinkti norimą maršrutą. Stengiamasi išsaugoti kuo daugiau esamų želdinių, suformuoti trūkstamus ir kuo mažiau keisti reljefą.

Būtų atstatomas istorinis teritorijos vaizdas – atkasamas kanalas, kurio energija leido fabrikui veikti. Taigi, į upės vingio suformuotą teritoriją lankytojai automobiliais patekti negalėtų. Norima išsaugoti natūralią gamtą ir nepaversti jos didele stovėjimo aikštele.

Kompleksą sudarytų penki saugomi ir du sujungti naujai projektuojami pastatai. Naujieji ir pagrindinis istorinis gamybinis korpusas sujungti koridoriais, kad visos ekspozicinės erdvės būtų lengvai pasiekiamos. Trijų aukštų istoriniame pastate būtų įkurdinta administracija. Buvusiame administraciniame pastate – suvenyrų parduotuvė, o gamybiniame korpuse atkuriamas popieriaus gamybos procesas, kuris būtų pateikiamas kaip ekspozicija. Taip pat planuojama erdvi konferencijų salė. Naujajame korpuse įkurdinama mokslo ir technologijų ekspozicija, erdvus holas, edukacinės laboratorijos, kavinė ir eksponatų gamybos dirbtuvės.

Naujuoju korpusu suformuotas vidinis kiemas taptų gana uždara erdve, kurioje vasarą galėtų vykti kino ir diskusijų vakarai po atviru dangumi.

Istoriniai pastatai yra klasikinės išvaizdos, vyrauja akmeninės mūro sienos. Vengiant medžiagų chaoso būtų apsiribojama dviem fasado apdailos medžiagomis. Naujai projektuojamų pastatų fasadą baigiamojo darbo autorė siūlo derinti su akmeniu, ieškoti šaltos, bet šiuolaikiškos medžiagos. Didžioji pastato dalis – pusiau veidrodinio stiklo, kad į ekspozicines erdves patektų kuo daugiau natūralios šviesos. Be to, stiklas atspindi supančią aplinką – istorinius pastatus ir gamtą.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 1.


Pasidalykite straipsniu
Komentarai

Rekomenduojami video