Jaukesnės, patogesnės naudoti, emociškai patrauklios miesto erdvės gali miestiečius sugrąžinti iš akropolių, įsitikinę specialistai. Ir nors miesto antropologai teigia, kad prisijaukinti naujas ar rekonstruotas viešąsias erdves gali prireikti ne vienų metų, Vilniuje prieš metus baigtas rekonstruoti Bernardinų sodas lankytojų nestokoja nuo pat atidarymo dienos. Dar vienas sostinėje planuojamas traukos taškas – japoniškas sodas.
Permainoms pasiruošę?
Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architekto-urbanisto, ilgus metus savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiuoju architektu dirbusio Mindaugo Pakalnio vertinimu, šiuo metu matomas viešųjų erdvių gaivinimo proveržis: „Daugelį metų architektai visą dėmesį skyrė pastatams: kad šie būtų gražūs, patogūs, pamiršdami, jog mieste ne mažiau svarbi viešųjų erdvių sistema. Juk patrauklios viešosios erdvės traukia jaunus, kūrybingus žmones, skatina miestus konkuruoti.“
Miesto antropologė, tarpdisciplininės miesto studijų ir kūrybinių iniciatyvų platformos „Laimikis.lt“ kūrėja, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybos verslo komunikacijos katedros doc. dr. Jekaterina Lavrinec žurnalui „Statyba ir architektūra“ taip pat aiškino, kad tam, jog viešosios miesto erdvės sėkmingai funkcionuotų, nebeužtenka skirti lėšų aikštei išbetonuoti ar apšvietimui skvere įrengti. Miestiečiams nebepakanka ir švarios bei tvarkingos vietos mieste. Viešųjų erdvių funkcijos modernėja, tokios vietos tampa savotiškais bendravimo tinklais.
„Mes su džiaugsmu prisimename miestus, kuriuose patogu vaikščioti, ilsėtis ir dirbti, kurių viešosiose erdvėse yra įdomių, netikėtų, interaktyvių elementų, miestus, kurių gyventojai yra malonūs. Į tokius norisi grįžti“, – kalbėjo J. Lavrinec.
Ar sostinė lygiuojasi į tokius miestus? Architekto-urbanisto M. Pakalnio nuomone, Vilnius drąsėja. Štai praėjusiais metais vilniečiams grąžintas rekonstruotas Bernardinų sodas (buvęs Sereikiškių parkas). Skeptikai reiškė nepasitenkinimą, esą po rekonstrukcijos bus prarastas parko autentiškumas ir dvasia. Dalis gailėjo medžių tikindami, kad parkas vertingas tiek, kiek jų yra, o ne kaip atvira ir uždara erdvė, ne kaip tam tikra estetinė kokybė. Tačiau parką atidarius skeptikų balsai pritilo. „Tokie projektai kaip Bernardinų sodas rodo, kokios svarbios miestiečiams yra viešosios erdvės, kaip įmanoma sukurti didžiulę vertę miestui“, – įsitikinęs architektas-urbanistas M. Pakalnis.
Želdynų priežiūrai – nepakankamai dėmesio
M. Pakalnis priminė dar vieną aktualią miestų problemą – viešųjų erdvių želdynų tvarkymą. Pats su kolegomis suprojektavęs ne vieną viešąją erdvę, architektas pasakojo, kad po kelerių metų užsukus į jas dažnai norisi pačiam šokti tvarkytis.
Šią problemą dar prieš kelerius metus „Statybai ir architektūrai“ įvardijo ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius dr. Audrius Skridaila. Pašnekovo įsitikinimu, želdynų tvarkymo problemos prasidėjo ne šiandien. „Deja, daugeliu atvejų turime ne kokį nors XX amžiaus antrosios pusės palikimą: ne visada tinkamai suprojektuotus ir, blogiausia, dešimtmečiais išmanančių bei suinteresuotų prižiūrėtojų neturėjusius viešųjų erdvių želdynus“, – kalbėjo pašnekovas.
Ko gero, rasime vos vieną kitą Lietuvos miestą ar miestelį, kurio viename iš centrinių skverų ar parkų dar ir šiandien neaugtų kadaise per tankiai susodintų dygiųjų eglių trijulės, iš kurių viena ar dvi nustelbtos, kreivos, apdžiūvusiomis šakomis, o veša tik viena.
