• tikkurila
  • ruukki
  • ruukki
  • tikkurila

Architektas L.Nekrošius: planuojant Palangą, idėjos siekė Mėnulį

2021 rugsėjo 9 d.
boutique hoel smilciu vilos
Boutique Hotel „Smilčių vilos“ (Nuotr.: N.Tukaj)

Jeigu architektui, architektūros tyrinėtojui ir VGTU Architektūros fakulteto dekanui Liutaurui Nekrošiui reikėtų išskirti vieną iš 15 objektų, kuriuos rugsėjo 11-12 dienomis bus galima apžiūrėti atviros architektūros savaitgalio „Pastatai kalba. Palanga“ metu, jis patartų nueiti ten, iš kur turėjo matytis Mėnulio kalnai.

Šių metų pavasarį dienos šviesą išvydusiame leidinyje „Architektūros gidas. Palanga“ Liutauras Nekrošius priminė kurorto vystymąsi pokario laikotarpiu ir, be kitų jo ypatumų, pristatė idėją paversti Palangą miestu-parku, kuris tarsi būtų paskendęs miške.

Todėl jį džiugina mieste rugsėjo 11-12 dienomis rengiamas architektūros festivalis „Pastatai kalba. Palanga“, kurio metu žmonės su savanorių-gidų pagalba galės aplankyti 15 skirtingų objektų, išgirsti jų istorijas, sužinoti įdomius faktus apie statinius, o kai kuriais atvejais –  ir pasinaudoti reta galimybe patekti vidun.

Liutauro Nekrošiaus manymu, toks renginys visuomenei yra svarbus ne tik dėl galimybės patenkinti smalsumą, bet ir dėl suvokimo, kad eilinis žmogus miesto kūrimo procese yra toks pat svarbus kaip ir šios srities specialistai.

– Liutaurai, kodėl Jūs susidomėjote būtent Palangos architektūra?

– Mano santykis su Palanga – tai lyg kelių etapų įvykis.

Prieš kokius 15 metų rašiau straipsnių apie vieną iš naujausių Palangos objektų. Ji niekada nebuvo tas kurortas, kuriame norėjau atostogauti – poilsiui pajūryje rinkdavausi Neringą. Pamenu, pasakiau tai tuometiniam vyriausiajam architektui Leonui Mardosui ir, atrodo, jis į tai sureagavo labai asmeniškai. Jis man sakė: atvažiuok žiemą, kai nevargins žmonių masės.

Paklausiau. Nuoširdus ir įtraukiantis pasivaikščiojimas kartu su juo po kurortą ir buvo lemtingas. Mes daug kalbėjome, miestą pamačiau visiškai kitaip. Tada mano nuomonė ir pasikeitė.

sveciu namai melt in palanga
Svečių namai „Melt in Palanga“. Norbert Tukaj nuotr.

Palanga – tai mažas miestas su gana daug aukštos kokybės architektūros. Supratau, kad pagal savo dydį tai yra išskirtinis miestas Lietuvos kontekste.

O kai Architektūros [ekskursijų] fondas po kelių metų ėmė organizuoti specialias ekskursijas skirtinguose miestuose, aš pasinaudojau proga tartis dėl tokio renginio Palangoje – tyrinėju sovietmečio architektūrą, šiame mieste buvo ką veikti ir pagal mano interesų sritį. Vėliau, mano siūlymu, atsirado „Architektūros gidas. Palanga“, nors iš pradžių manyta, kad tokiam leidiniui šis miestas per mažas.

Labai džiaugiuosi, kad festivalis „Pastatai kalba“ atkeliavo į Palangą. Toks dėmesys miesto architektūrai yra pelnytas.

– Kuo pasireiškia Palangos architektūros išskirtinumas – minėjote, kad tai supratote jau pirmąją dieną?

– Tai miestas, sukurtas XX amžiaus antroje pusėje: tuo metu, kai galimybės buvo ribotos. Kita vertus, Palanga buvo tarsi aikštelė, kurioje, lyginant su kitais miestais, radosi žymiai daugiau galimybių eksperimentuoti. Vyriausieji architektai čia tokią laisvę ne tik toleravo, bet ir skatino.

Iš esmės trys architektai: Alfredas Paulauskas, Albinas Čepys ir Leonas Mardosas kelis dešimtmečius labai kryptingai dirbo ir sugebėjo sukurti miestą, kuris yra labai įdomus architektūriniu požiūriu, jaukus poilsiui, tam tikra prasme ir įkvepiantis.

Paliko įspūdį ir skirtumas nuo kitų panašaus dydžio Lietuvos miestų, kurie įprastai stilistiškai yra gana panašūs. O Palangoje – viskas kitaip. Manau, kad tai lėmė aplinkybė, jog čia dirbo architektai iš visos Lietuvos, skirtingų institutų. Ta nuomonių įvairovė, estetinė-kūrybinė įvairovė ir sukūrė išskirtinumą, kuris man pasirodė įdomus.

Beje, šis miestas yra patogus pristatyti visą XX amžiaus architektūros istoriją, nes nedideliame plote galima rasti skirtingas architektūrines koncepcijas. Gal tai ir ne pasauliniai pavyzdžiai, bet pavyzdžiai, prie kurių galima prisiliesti, tyrinėti, tarsi ekspoziciją po atviru dangumi.

Dėl to su studentais kartą surengėme Palangoje paskaitą – tam miestas puikiai tinka.

Lietuvos nacionalines Martyno Mazvydo bibliotekos Palangos vasaros skaitykla Nuotr. N. Tukaj
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros skaitykla. Norbert Tukaj nuotr.

– Gera medžiaga ne tik studentų paskaitoms, bet ir visuomenės švietimui – ko ir siekia „Pastatai kalba“?

– ,,Architektūros fondo dėmesys visuomenei man atrodo itin svarbus, kadangi žmogus gali manyti, jog neturi jokios įtakos, nes yra ne architektūros specialistas. Bet išties mes visi dalyvaujame kūrime – priimame sprendimus kur ir kaip gyvensime, renkamės ir parenkame darbo aplinką. Todėl žmogui suprasti architektūros kokybę yra labai svarbu.

Natūralu, jog žmogus visada domisi artima aplinka ir vykstančiais procesais, bet ne visada lengva gauti informaciją. Todėl kvietimas ateiti visuomenei domėtis – pozityvus pavyzdys. Tokie festivaliai leidžia pasižiūrėti plačiau.

Kuo žmogus – kaip architektūros užsakovas – bus geriau susipažinęs su ja, tuo ji bus kokybiškesnė, bus priimami brandesni sprendimai.

Visiems tai bus gera proga pasižiūrėti į savo aplinką kitu kampu. Pabandyti suprasti, kur vertėtų apsvarstyti išsaugoti autentiką ar meninius sprendimus, atspindinčius tam tikrą laikmetį, o kur galima viską keisti.

– Minėjote, kad miesto kūrimui padėjo ilgą laiką trukęs kryptingas planavimas, o kaip jį paveikė individualių sprendimų gausa. Ar tyrinėjote šį aspektą, ar netrūksta brandos šiame procese?

– Aš tikrai nesu planinės ekonomikos šalininkas – tik pastebėjau, kad tam tikru laikmečiu miestai vystėsi pagal tam tikrą planą, kitaip būti tiesiog negalėjo. Kalbėdamas apie architektūrinę kokybę tuo metu norėjau pasakyti, kad sprendimus priėmę ar jų priėmime dalyvavę architektai pagal tuomet galiojusias sąlygas pasiekė išties labai gerų rezultatų.

Dabar situacija iš esmės pasikeitusi, per pastaruosius 30 metų įvyko labai daug ir labai sudėtingų procesų ne tik Palangoje, bet ir kituose miestuose. 

1989 metais buvo rengiamas generalinis Palangos planas, o situacija de facto pasikeitė dar iki jo patvirtinimo: planinės ekonomikos neliko, atsirado privati nuosavybė, pasikeitė įstatymai.

Liutauras Nekrošius
Liutauras Nekrošius

Pasikeitė žaidimo taisyklės. Kaip Palanga susitvarkė su užklupusiais pokyčiais – tai jau atskiros diskusijos klausimas.

Akivaizdu tik tai, kad anuo metu Palanga buvo sudaryta tarsi iš atskirų gyvenviečių, kurias skyrė žali plotai, o dabar tie plotai užstatyti. Gerai tai ar blogai – skirtingi vertinimai. 

Palangos pajėgumai visada buvo mažesni už paklausą, gyventi ir atostogauti čia norinčių žmonių kiekį. Turime mažą pajūrio plotą ir galima svarstyti, ar jis šiuo metu išnaudotas vertingiausiu būdu.

Mano supratimu – nelabai. Bent jau visuomenine prasme.

– O kaip miestas-parkas? Ar ši idėja įgyvendinta, ar, Jūsų manymu, galime šiandien taip apibūdinti Palangą?

– Centrinę miesto dalį tikrai galima. Kitur matoma intensyvi kova dėl griežto reglamentavimo, pastebimas verslo interesas. Tai jokiu būdu nėra blogai – juk su verslu ateina investicijos ir paslaugos, kurios lemia naujų erdvių kūrimą ar tvarkymą.

Ir jeigu mes stebimės, kad viešosios erdvės Lietuvoje tvarkomos ten, kur mažėja gyventojų, tai šiame mieste vyksta atvirkštinis procesas – žmonių daugėja, o tvarkymas vyksta ne taip sparčiai.

Tačiau nereikia pamiršti, kad Palanga privalo išlaikyti savo identitetą – tai labai svarbu. Galbūt dėl to kai kurie planai griežtai atmetami. Juk tarp jų buvo ir tokių, kad J. Basanavičiaus alėjoje reikalingas dangoraižis: rimtu veidu buvo įrodinėjama jo nauda miestui.

Galbūt. Tik reikia žinoti matą, pagal kurį vertinti. Dabartinė Palanga yra kitokia, ji sukurta be dangoraižių.

Nors visada galima diskutuoti apie pokyčius. 

– Palangos identitetas – kas tai? Ar tai ir yra miestas-parkas?

– Palanga – įvairi: nuo Nemirsetos iki Būtingės. Tam tikrų dalių identitetui tiks ir šis apibūdinimas, o „Elijos“ kvartalo taip nepavadinsi.

– Jeigu reikėtų būsimam „Pastatai kalba. Palanga“ lankytojui rekomenduoti vieną iš 15 objektų, ką aplankyti patartumėte?

– Kvieščiau pamatyti Gintauto ir Irenos Likšų projektuotą Palangos pradinę mokyklą. Tai toks pastatas, kuris dažnam kurorto svečiui atrodo keistas. Bet jis toks ir yra.

Man tai vienas poetiškiausių pastatų, nepaisant skurdžios ano meto statybų kultūros (praėjusio amžiaus 9 dešimtmetis), medžiagų trūkumo, finansavimo stokos, kai visa energija buvo nukreipta į rekreacinės paskirties objektus.

Praeidamas pro šį pastatą ar jame būdamas visada prisimenu, kaip jį apibūdina projekto autoriai – tai Palangos Disneilendas, kuriame buvo sumanyta begalė įvairių erdvių: sodų ir dekoratyvinių baseinų. Tačiau ne viskas buvo užbaigta.

palangos pradine mokykla
Palangos pradinė mokykla. Norbert Tukaj nuotr.

Bokšte turėjo būti observatorija, nors niekaip nepavyksta gauti teleskopo, nors vis dar apie tai kalbama, savivaldybė dar ieško būdų užbaigti projektą.

Juk Gintautas Likša buvo sakęs – galbūt tai bus vienintelė galimybė vaikui pamatyti Mėnulio kalnus.

Mokykla, kuri atveria kosmoso platybes, yra graži ir įkvepianti idėja. Ypač sovietmečio kontekste, kai visos mokyklos buvo statomos pagal tipinius projektus. Pragmatizmas buvo vienintelis kriterijus, su kuriuo gyvenimo poezija visiškai nederėjo.

Todėl Palangos pradinės mokykos projektas yra labai svarbus ne tik dėl originalumo, bet ir dėl idėjos. Šiam pastatui būdingos savybės, kurias stengiamės įgyvendinti ir šiuolaikiniuose mokyklų pastatuose: skirtingų formų klasės, bendruomeniškumą skatinančios erdvės, individualumas.

Komentarai

statyba ir architektura
archicad