Blog

Architektas be technologijų – vizija (ne)įmanoma?

virtualiosios realybės
VGTU nuotr.

Laikai, kai architektai braižydavo vien pieštuku ir liniuote ant popieriaus lapo, lyg ir ne tokie seni, tačiau vaizdinys jau daugeliui kelia šypsnį. Naujausios technologijos sparčiai veržiasi ir į architektų darbo kasdienybę, tačiau ar visada jos būtinos? Ir koks reakcijos į technologijas scenarijus labiausiai paplitęs: jas skubėti priimti, ramiai stebėti, ignoruoti, atmesti?

Stipriai pakitusi prezentacija

Marijus Surdokas

Marijus Surdokas.

Inžinierius architektas Marijus Surdokas teigia, kad technologijų inovacijos prideda kokybės ir žavesio projektavimo procesui, atveria naujų galimybių, todėl jis stengiasi reaguoti į siūlomas naujoves. Prieš maždaug šešerius metus M. Surdoko vadovaujama įmonė kartu su planšetinių kompiuterių žaidimų kūrėjais sukūrė papildytosios realybės maketus, kiek vėliau pradėjo videovizualizacijas, o šiemet architektūros prezentacijoms pristatė ir turus su virtualiosios realybės akiniais. Architektas sako, kad jų komanda šias technologijas jau gerai įvaldžiusi, jos netgi tapo jų kasdieniu darbo įrankiu: videovizualizacijų kūrimas naudojamas didžiajai daliai jų projektų, o virtualieji akiniai leidžia užsakovams leistis į turą po jų pačių projektuotus pastatus, kvartalus, gyvenvietes.

M. Surdokas pabrėžia, kad toks darbo patobulinimas visiškai nekeičia paties architekto talento ar architektūrinio kūrinio vertės ir kokybės, o tik leidžia užbėgti įvykiams už akių, pažvelgti į ateitį, parodo, kaip architekto vizija detaliai atrodytų realybėje, dar net nepastačius pastato. Todėl, pašnekovo manymu, šios technologijos naudingiausios patiems užsakovams, nes leidžia geriau suprasti tai, ką architektai projektuoja, dar projektavimo stadijoje virtualiai pasivaikščioti po objektą.

Įmonės „Kubinis metras“ vadovas, architektas Marius Bliujus teigia, kad jų komandai darbą gerokai palengvina trimatis modeliavimas ir vizualizavimas. Dėl šių technologijų galima ne tik suprojektuoti, kurti brėžinius, bet ir gauti vizualizacijas, eksportuoti joms patogiausius formatus. Pasak architekto, keliskart yra pritaikę ir virtualiąją realybę bei sutinka, kad ji tikrai efektinga, tačiau reikalauja per didelių išteklių, todėl galėtų būti taikytina tik labai dideliems, brangiems projektams.

Markas Grinevičius

Markas Grinevičius.

Architektų biuro „NOARCHITECTS“ architektas Markas Grinevičius neabejoja, kad šiuolaikinis architektų darbas keičiasi iš esmės. Žmonių kalbos, kad ateityje daugelio darbų tiesiog neliksią, jo nuomone, galioja ir architektų darbui, bent jau kai kuriems jų uždaviniams. Pašnekovas taip pat mini didžiulį virtualiosios realybės proveržį, būtent ji yra tapusi vienu pagrindinių jų komandos darbo įrankių ir labai pagelbsti pristatant projektus. Dėl virtualiosios realybės interpretacijoms nelieka vietos, nes jau pačiame pirmajame eskizavimo etape galima pasirinkti rakursą, spalvas, objektus, net vaizdą pro langą, taigi, aiškiai susikalbėti su užsakovu. Architektas įsitikinęs, kad naujausios technologijos dažnai būna vertos jų aukštos kainos, nes dar brangesnis dalykas esąs neapsisprendimas, kai bėgant laikui klientui tenka siūlyti vieną po kito skirtingus variantus.

Ar taikomas BIM?

M. Bliujus patvirtina, kad daugelis architektų jau naudojasi statinio informaciniu modeliavimu, tačiau jis neslepia ir su tuo susijusių dvejonių. Jų komandai kūrus prekybos centro „IKI“ projektą Balsiuose, buvo naudojamasi BIM technologija, tačiau architektas pastebėjo, kad daug kas buvo daryta daugiau dėl paties modelio, o ne dėl pastato. Teoriškai žvelgiant, modelis turėtų labai padėti pačiose statybose ar pastato eksploatacijos metu, pavyzdžiui, įvykus gedimui – turint visą projektą, galima lengvai išsiaiškinti slypinčias gedimo priežastis. Tačiau architektas neabejoja, kad praktikoje tam prireikia labai daug ište klių ir darbo prie paties modelio. Todėl jis linkęs kelti retorinį klausimą, kiek verta į jį investuoti ir pradėti statybas vėliau vien dėl to, kad turėtum visą modelį. Architekto teigimu, kol kas užsakovų, kurie savo noru ryžtųsi į tai investuoti, yra labai nedaug.

M. Surdokas pažymi, kad BIM platforma pirmiausia skirta ne architektams, o visiems projektuotojams, taigi, jo žiniomis, Lietuvos architektai statinio informacinį modeliavimą perprato gana greitai, tačiau prireikė gerokai daugiau laiko, kol jį įvaldė konstruktoriai ir inžinerinių sistemų projektuotojai. Šiuo metu jau esą tikrai daug projektuotojų, kokybiškai dirbančių BIM aplinkoje, todėl architektas neabejoja, kad galima tiesiog pasirinkti gerai ją įvaldžiusią projektavimo komandą. O štai naujos projektavimo programos, jo nuomone, jau esančios gana tobulos nuo pat 2008 m., kai prasidėjo BIM, 3D modeliavimo era, todėl šiuo metu diskutuoti apie tobulesnes programas nėra aktualu.

M. Grinevičiaus nuomone, darbą tikrai palengvina statinio informacinis modeliavimas, ypač jei brėžiniai labai detalizuojami. Nebūtina kalbėti vien apie labai didelius mastelius, BIM ir 3D modelius puikiai galima pritaikyti, pavyzdžiui, ir interjere – tai labai padeda užkirsti kelią galimoms problemoms ar bent sumažina jų skaičių.

VGTU „LinkMenų fabriko“ nuotr.

Artimiausios vizijos

M. Bliujus įsitikinęs, kad kūrybiniam darbui skirto laiko technologijos tikrai nepadės sutaupyti, tiesiog darbas taps sklandesnis, tikslesnis, daugiau dalykų išsispręs vykstant projekto procesui, todėl vėliau, statybose, bus mažesnė tikimybė padaryti klaidų. Tačiau tai nekeičia pačios kūrybos esmės, nes technologijos – tik padedantis projektą įgyvendinti įrankis. Architektas tvirtina matęs studentų pristatytų eksperimentinių darbų, kur pačios programos kuria erdvę, struktūrą, tačiau tai tik ir esą eksperimentai, praktikoje iki šiol netaikomi. Jis pripažįsta, kad ateityje jam būtų įdomu pamatyti, kaip statybose veiks 3D spausdintuvai, ar iš jų bus naudos.

M. Grinevičius prisimena, kaip pradėjęs dirbti su šypsena stebėjosi, kad dalis architektų brėžinius kuria ranka, nes nemokėdavę dirbti kompiuteriu. O štai dabar jau ateina kita karta, kuri braižo tik kompiuteriu, tačiau nenaudoja 3D, virtualiosios realybės ar kitų technologijų. Pašnekovas tvirtina tikintis, kad jau gana greitai architektui daugiausia liks tik estetinė darbo dalis, o projektavimo sistema, vien nurodžius tam tikrus patalpų, interjero parametrus, pati generuos galimus erdvės sprendinius. Pavyzdžiui, pakaksią nurodyti vidaus patalpų kvadratų skaičių, pagrindinius objektus, orientaciją ir jau bus galima turėti „molį“ rankose ir juo toliau pačiam varijuoti. Tai iš architekto atimtų dalį darbo ir paliktų įdomiausią, kūrybinį procesą.

M. Grinevičius mini ir tikėtinas naujas gamybos technologijas, kuriose bus dar daugiau integruotų dalykų, liks mažiau žmogaus darbo. Robotizuota elementų gamyba ir surinkimas, 3D spausdinimas jau dabar naudojami tam ti krose industrijos srityse, pavyzdžiui, automobilių, baldų gamyboje. Todėl tikėtina, kad netrukus šios technologijos pereis ir į statybų sektorių.

M. Surdokas sutinka, kad technologijoms perprasti tenka skirti nemažai laiko, tačiau labiausiai ne jų pritaikymui (šiuolaikinės technologijos esą kuriamos taip, kad jas naudoti nebūtų per daug sudėtinga), o pačioms paieškoms. Dažnai jos net nebūna skirtos išskirtinai projektavimo sričiai. Architektas prisipažįsta dabar jau laukiantis „Google“ akinių tobulėjimo ir tiki, kad jau netrukus su jais einant mieste bus galima matyti projektus, esančius tarp realių pastatų. Tai padėtų visuomenei iš anksto susipažinti su numatytais projektais.

Vis tik, nepaisant technologijų reikšmės, M. Surdokas neabejoja, kad ir pieštuku architektas gali sukurti aukščiausio lygio architektūrą, nes inovatyvios technologijos galutinei išraiškai nedaro jokios įtakos. Architektas pabrėžia, kad baltas popieriaus lapas ir nudrožtas pieštukas visuomet yra ant jų komandos stalo kūrybinio proceso metu, ir būtent nuo jų prasideda visos idėjos, vėliau keliaujančios į skaitmeninę erdvę.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 spalis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.