Blog

Apie miestą formuojančias inovacijas

Kraštovaizdžio architektūra, Gintaras Stauskis
Gintaras Stauskis. Simo Bernoto nuotr.

Kraštovaizdžio architektūra, žaliųjų pastatų statyba, socialiai silpnesnių grupių integravimas į miesto bendruomenę – tai tik keletas temų, kurios patenka į Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros profesoriaus Gintaro Stauskio domėjimosi lauką. Ir būtent šiose srityse apstu inovacijų, kurios ne tik keičia miesto gyventojų kasdienybę, bet ir formuoja paties miesto įvaizdį bei identitetą.

Kokia inovacijų urbanistikoje specifika? Juk tai yra sritis, kurioje įdiegti naujus dalykus tikrai nepaprasta.

Žodis „inovacijos“ dabar itin populiarus ir dažnai daugelio yra suprantamas labai siaurai – labiau kaip technologiniai sprendimai ar išradimas to, ko anksčiau nebuvo. Iš tiesų architektūroje ir ypač urbanistikoje žmonės paprastai nebando atrasti kažko, ko dar niekas nematė. Kalbant apie miestą, reikia žiūrėti į kontekstą, į jo tapatumo požymius ir kokia yra šiandienos realybė, iššūkiai, ką norima patobulinti. Taigi, urbanistikoje inovacijos turi kiek kitokią sampratą, kitokį pavidalą.

Miestas yra gyvas organizmas, jis keičiasi lėtai, bet stabiliai. Architektas, kuris projektuoja pastatus, dažnai savo darbo rezultatą gali pamatyti po poros metų, tuo tarpu urbanistinio darbo vaisiams atsirasti paprastai prireikia daugiau laiko. Skiriasi ir tų pokyčių poveikis. Pamenu, kai dar studijavau, vienas profesorius palygino su gydytojais. Įsivaizduokite, jei blogas chirurgas prastai atliks vieną, antrą, trečią operaciją, jis greičiausiai daugiau neoperuos, o jei urbanistas padarys klaidą, blogai suprojektuos vieną gyvenamąjį rajoną, kuriame apsigyvens 100 tūkstančių gyventojų, šie turės kankintis visą gyvenimą. Taigi, reikia galvoti ne tik apie tai, ką tu šiuo metu darai, bet ir apie tai, koks bus to plano ar projekto ilgalaikis poveikis jį įgyvendinus, kokią įtaką tai turės žmonių gyvenimo kokybei ir ar apskritai tai derės prie bendro miesto veido. Vilnius yra labai žalias miestas, turintis daug žalių plotų, beveik miškų. Kitų Europos šalių miestai to turi mažiau – labiau įprasta, kad žalieji plotai yra dirbtiniai, sukurti žmogaus. Lietuvoje labai atsargiai žiūrima į projektus, kuriais norima įsiveržti į miesto žaliąsias erdves. Kitos nuomonės šalininkai teigia, kad žalumos yra net per daug ir galima, pavyzdžiui, per žaliuosius plotus nutiesti gatvę ar kitaip juos urbanizuoti. Lyg ir taip, galima, tačiau tai keičia miesto veidą. Ir, gerai pasvarsčius, ar to reikia?

Žinoma, tai, kas vyksta visame pasaulyje, atkeliauja į Lietuvą, ir tai, ką mes darėme iki šiol, pradedame vertinti kiek kitaip. Pavyzdžiui, masinis gatvių, tiltų, kelių, stovėjimo aikštelių statymas ir esamų plėtimas – mes tą darėme ir darome iki šiol. Šių būtinų miesto atributų plėtra reikalauja daug išteklių, kelia triukšmą, didina taršą, todėl dabar pasaulis į tai žiūri jau kitaip. Nors skamba paradoksaliai, bet vienas iš būdų spręsti transporto spūsčių problemą yra mažinti gatvių juostų skaičių ir stovėjimo aikštelių dydį. Juk visų mašinų nesutalpinsi – kuo daugiau plėsi infrastruktūrą, tuo bus daugiau paskatų į jas važiuoti. Tai nėra inovacija, tačiau sampratos lygmenyje tai išties būtų reikšmingas pokytis.

Kalbant apie urbanistiką, reikėtų paminėti ilgamečio VGTU profesoriaus Kazio Šešelgio įdirbį, kurio vaisiais džiaugiamės iki šiol. Pokyčiai pradėjo vykti prieš šešetą dešimtmečių, kai buvo pasirinkta bendra šalies vystymo strategija, numačiusi, kad nebūsime vieno miesto valstybe, plėtosime rajonus ir apskritis. Tie miestai, kurie pokariu buvo maži miesteliai, pavyzdžiui, Rokiškis, Marijampolė, Tauragė, tapo tikrais urbanistiniais centrais. Palyginti su Estija, Latvija, kur dominuoja sostinės, o kiti miestai yra keletą kartų mažesni, turime strateginių pranašumų.

Urbanistinio miesto veido formavimas apima daug sričių. Kas Jums pačiam yra artimiausia, įdomiausia?

Patarus mokslinio darbo vadovui profesoriui Jurgiui Vanagui, savo moksliniam darbui pasirinkau iki šiol aktualią temą – žmonių su negalia integravimą į miestą. Tai išsiplėtė į aplinkos humanizavimą, miesto visiems problemas. Su specialistų grupe prieš gerą dešimtmetį teko rengti pirmąjį Lietuvoje statybos techninį reglamentą apie visiems tinkamą aplinką ir statinius, šiuo metu dirbame rengdami naująjį, kuris labiau atspindės universalaus dizaino koncepciją. Greta neįgaliųjų atsirado pagyvenusių žmonių problemos mieste. Lietuvoje vis dar tebeturime tiek vaikų, tiek senelių globos namų, kurie yra atskirti nuo miesto, izoliuoti nuo bendruomenių – tokiu būdu tikrai neskatinamas integruotas socialinis gyvenimas. Prieš keletą dienų grįžau iš Miuncheno, kur rengiame projektą apie tai, kokias sąlygas pagyvenusiems žmonėms reikėtų kurti mieste, kaip technologijos ir miesto planavimas galėtų padėti, kad jie liktų tose bendruomenėse, kuriose gyvena, ir ten gražiai praleistų savo gyvenimo rudenį. Ši tema aktuali visoms valstybėms, jai plėtoti reikia daug tarpdisciplininių žinių ir skirtingų sričių specialistų darbo. Beje, išryškėjo labai įdomi tendencija, kad esame stipriai susirgę gadžetomanija ir dažnai tikime, kad visokie prietaisai, robotukai išgelbės pasaulį. Jeigu pažiūrėtume į pažangiausias Pietryčių Azijos valstybes, pavyzdžiui, Singapūrą, Japoniją, Kiniją, ten vyksta masinis robotų atsisakymas buityje tais atvejais, kai jie pakeičia žmogų. Juk geriau pasikviesti į pagalbą žmogų, su kuriuo galėtum pabendrauti, nei negyvą robotą.

Kaip mes kiekvienas galime pajusti urbanistinių inovacijų naudą? Kokie yra gerieji pavyzdžiai?

Iš esmės žmonės yra linkę susižavėti viskuo, kas nauja. Prie to prisideda ir reklama, kuri vaidina svarbų vaidmenį, įvedant produktą į rinką. Matyt, paveikiausia yra jauna auditorija – jie dažnai griebia tai, kas blizga, kas nauja. Inovacijos yra tik įrankis. Viskas priklauso nuo to, kaip jas naudosi. Reikia pastebėti, kada technologijos padeda žmonėms gyventi, išvengti nelogiškų sprendimų, išteklių švaistymo. Pastatų energetika yra labai populiari tema, bet ir čia yra daug dalykų, iki kurių mes dar nesame atėję. Vienas iš pavyzdžių – išmanieji energijos tinklai (angl. Smart Grids). Juk skirtingiems pastatams reikia skirtingų sąlygų: biurus reikia vėsinti, o gyvenamuosius namus – didesnę metų dalį šildyti. Šaldymo sistemos generuoja šilumą, kurią galima panaudoti kitiems pastatams šildyti ir taip vykdyti energinių išteklių mainus. Tai labai populiaru ir duoda didelį efektą Vokietijos, Prancūzijos mišraus apstatymo teritorijose. Lietuvoje kol kas tokių projektų nėra, tačiau galbūt ateityje apie tai pagalvosime. Kita urbanistikos sritis, kurią kiekvienas jaučiame, yra judumas. Ši sritis nevienareikšmiška. Vilniuje didelė dalis žmonių naudojasi viešuoju transportu. Ir tai tikrai labai gerai. Visgi judumui reikalingi sprendimai, reikalaujantys netradicinio požiūrio. Miestas yra besikeičiantis organizmas ir kaip specialistas tu esi vertingas tiek, kiek sugebi atsakyti į naujai kylančius klausimus. Judumo mieste tema bendradarbiaujame su automobilių dalijimosi įmone „CityBee“. Apskaičiuota, kad vienas automobilis, kuriuo teikiama trumpalaikės nuomos paslauga, pakeičia maždaug šešis privačius automobilius. Svarbiausia, kad automobiliai būtų reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Pavyzdžiui, daugelis žmonių iš miegamųjų rajonų važiuoja į darbus miesto centre ir dalijimosi automobiliai čia lieka iki darbo dienos pabaigos. Klausimas, kaip padaryti, kad automobiliai sugrįžtų į tas teritorijas ir jais galėtų pasinaudoti dar daugiau žmonių, kaip jų stovėjimo vietas paversti patraukliomis miesto viešosiomis erdvėmis? Taigi, mūsų kartu su Miesto statybos fakulteto kolegomis darbo tikslas yra automatizuoti šių procesų valdymą ir sukurti reikiamą miesto infrastruktūrą.

Daug kalbama ir apie viešąjį interesą, apie visuomenės vystymą. Pastebėjome, kad daug tų sistemų, metodų reikalauja tikrai daug laiko, lėšų, taip pat neleidžia pamatyti kai kurių svarbių momentų. Pavyzdžiui, aptariant projektus neatsižvelgiama į vaikus ir jaunimą, o juk tai, kas yra daroma šiandien, ateityje bus skirta būtent jiems. Kartu su Grafinių sistemų katedros kolegomis sukūrėme tokią metodiką, kuri leidžia sužinoti visuomenės nuomonę, panaudojant sužaidybintos aplinkos metodą. Šiuo metu dirbame su Vilniaus miesto savivaldybe, siekdami išnagrinėti visuomenės nuomonę apie Misionierių sodų atnaujinimo projektą. Pagal turimus projektinius pasiūlymus parengėme kelis žaidimo tipo scenarijus, atsižvelgdami į tai, ką norime patikrinti: kiek saugi aplinka, kiek ji patraukli vietos gyventojams, miesto svečiams. Norint patikrinti kiekvieną aspektą, buvo paruoštas sužaidybintas scenarijus, kurį vėliau perkėlėme į žaidimų platformą, o prieiga prie šio žaidimo duodama tiems žmonėms, kurių nuomonė mums įdomi – tikslinei aplinkinių gyventojų, visų miestiečių ar turistų auditorijai. Žmonių nuomonė, jiems telefone ar planšetiniame kompiuteryje sužaidus šį žaidimą, lieka sistemos atmintyje, o, išanalizavę rezultatus, galime į ją atsižvelgti tobulindami rengiamą sodo tvarkymo projektą.

Kurie pasaulio miestai, valstybės pirmauja urbanistikos, jų inovacijų srityje? Į ką galbūt mums reikėtų lygiuotis?

Teko pabuvoti daugelyje šalių, pažiūrėti, kaip žmonės ten gyvena, kas yra daroma šioje srityje. Vienareikšmiškai matau, kad Skandinavijos šalys, Šiaurės Europa yra labiausiai pažengusios tvaraus vystymosi, technologinės pažangos kryptimi. Žinoma, jos išvengė penkiasdešimties metų sovietinės priklausomybės ir per tą laiką nušuoliavo gerokai į priekį – dėl to jos mums yra labai geras kelrodis.

Jūsų minėtose šalyse itin daug dėmesio skiriama žaliajai architektūrai, statybai. Kokia situacija Lietuvoje?

Lietuvoje sparčiai daugėja ekologiškai sąmoningų žmonių, tad mums tai tikrai aktualu. Užsienyje jau egzistuoja vadinamasis žalioji išperkamoji nuoma, kai perkant pagal žaliosios architektūros ir statybos principus pastatytą butą ar namą, bankai sumažina paskolos palūkanas. Galbūt ir mums metas pagalvoti apie tokias lengvatas?

Teko dirbti su kolegomis žaliosios architektūros projekte „Construction 21“ apie žaliosios statybos įtaką miestui ir žmonėms. Nagrinėdami šią temą supratome, kad Lietuvoje yra daug verslo subjektų, kurie domisi šiuo klausimu, turi specialių gebėjimų ir patirties. Tačiau problema yra ta, kad vienas verslo subjektas negali išspręsti esamų problemų – būtinas įvairių sričių verslo atstovų, pavyzdžiui, miesto vystytojų, architektų, statybininkų, įrangos ir medžiagų tiekėjų ir t. t., bendradarbiavimas. Minėto projekto rezultatas – sukurta Lietuvos žaliųjų pastatų taryba, dėl kurios mūsų šalyje jau vyksta pokyčiai. Vienas jų – sukurta Nacionalinė pastatų tvarumo vertinimo sistema, kurioje rasite visas žaliosios statybos, architektūros, aplinkotvarkos rekomendacijas. Taip pat vyksta specialistų mokymai, prie to prisideda ir daug įvairių sričių VGTU specialistų – jų profesinis indėlis išties reikšmingas.

Grįžkime prie mūsų sostinės, nes juk daug Jūsų vykdomų projektų yra skirti būtent šiam miestui. Koks Jums pačiam atrodo Vilnius urbanistiniu požiūriu? Koks jo identitetas?

Kalbant apie miestą, kiekvienas atsakymas yra labai daugiabriaunis. Vilniaus miestas yra labai geras pavyzdys, iliustruojantis svarbią mano dėmesio ir darbo sritį – kraštovaizdžio architektūrą. Šis šiuolaikinis menas ir mokslas yra labai pakitęs nuo to, kaip jis buvo suprantamas dvidešimtajame amžiuje. Seniau kraštovaizdžio architektūrą suprasdavome kaip aplinkos pagražinimo priemonę, daugiausia – kaip naujo parko ar skvero sukūrimą. Šiuo metu pasaulinio garso architektai, urbanistai teigia, kad šiuolaikinio miesto pagrindinis vystymosi elementas yra kraštovaizdis, o jo architektūra – miesto plėtros priemonė. Vilniaus atsiradimas ir plėtra yra puikus šios idėjos iliustravimas. Senojoje miesto dalyje tikrai negalėčiau rasti didžiulių klaidų: niekas nestatė pastatų ant stačių šlaitų, drėgnose užliejamose vietose, daubose. Taigi, tradicinis miestas yra labai gera mokykla, o atsižvelgimas į kraštovaizdį yra puikus miesto plėtros kelias. Pati gamta duoda atsakymus, kaip galima paryškinti miesto tapatumo ženklus, o ne juos sunaikinti. Žinoma, tai reikalauja tarpdisciplininės įvairių specialistų komandos, kad jie vienas kitą suprastų, kad kartu dirbtų nuo pat pradžių. Geras pavyzdys būtų vis dar tebevykstanti diskusija apie Šiaurinę gatvę Vilniaus mieste – reikia jos ar ne, kokios. Pažiūrėjus siaurai, puiku, statykime, jei turime tam lėšų. Visgi žiūrint iš ilgalaikės tvarumo perspektyvos, nauja magistraline gatve mes paskatinsime didesnius transporto srautus, prarasime dalį žaliųjų teritorijų, padidės tarša ir triukšmas, keleto rajonų gyventojus atskirsime nepereinama transporto upe. Pasekmių numatymas ir savo projektų vertinimas ilgalaikės tvarumo perspektyvos aspektu yra sudėtingas, tačiau labai reikalingas darbo etapas. Turime gražų planą kitais metais VGTU Architektūros fakultete pradėti naują kraštovaizdžio architektūros studijų programą – ugdyti šiuolaikinius šios srities specialistus. Tokių specialistų poreikis tikrai yra, o mes, kaip stipriausia šios srities mokslo ir studijų bazė Lietuvoje, imamės iniciatyvos. Planuojame studijas vykdyti kartu su Estijos, Vengrijos, Nyderlandų ir Lenkijos kolegomis, kurie kraštovaizdžio architektūros studijas vykdo jau keletą dešimtmečių. Planuojame, kad studentas, įstojęs į šią programą VGTU, galės iš anksto planuoti dalį savo studijų ir mūsų partnerių mokyklose, kartais net gaus antrąjį diplomą.

Taigi, universitetas taip pat kuria miestą?

Tikrai galiu teigti, kad universiteto akademinė misija yra prisidėti ir prie Vilniaus miesto veido formavimo, ir prie jo plėtros problemų sprendimo. Šiame procese dalyvaujame tiek savo moksliniais darbais, tiek atskirai dirbami savo praktikuojamose srityse, tiek ugdydami būsimus specialistus. Šiuo metu rengiamas naujas Vilniaus miesto bendrasis planas, kuriuo reaguojama į miesto pokyčius, jo augimą ir ateities lūkesčius. Jau kelintą dešimtmetį ryškėja ne visai patrauklios tendencijos, kai Lietuva persikelia į didmiesčius, mažieji miesteliai ir kaimai nyksta. Panašūs procesai vyksta ir kitose šalyse, mokslininkai ir praktikai ieško būdų, kaip suvaldyti šiuos procesus. Visgi visi miestai, tarp jų ir sostinė, planuoja naujas gyvenamąsias teritorijas, o žinant, kad Lietuvoje žmonių mažėja, tai yra mažų mažiausiai keista. Galbūt reikėtų įdėmiau ir atsakingiau žiūrėti į apleistas vietas miesto teritorijoje, centre, pavyzdžiui, Panerių, Kauno gatves Vilniuje, kuriose vis dar yra daug nenaudojamų, negyvenamų pastatų. Pokyčių yra, bet norėtųsi, kad jie vyktų greičiau. Su kolegomis rengiame ir siunčiame pasiūlymus bendrojo plano sprendiniams tobulinti, reikia pasidžiaugti, kad savivaldybėje į juos yra įsiklausoma.

Kokias pagrindines mūsų sostinės problemas įžvelgiate? Galbūt žinote ir galimus jų sprendimo būdus, kokia kryptimi reikėtų judėti?

Miestą kuria žmonės. Kaip aktualų klausimą išskirčiau jau minėtą miesto gyvenamųjų teritorijų atnaujinimą – ypač miesto centrinę dalį, kur yra daug potencialo. Taip pat turime kur tobulėti žaliosios architektūros, statybos srityje. Pavyzdžiui, svarbi tema yra tvarus vandens tvarkymas. Kiekvienais metais, užklupus liūtims, žemesnės miesto vietos tiesiog plaukia – žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pasipila nuotraukos, kuriose žmonės žemose gatvių vietose plaukioja baidarėmis ir pan. Senasis miestas gyveno truputį kitaip: kuomet mes nebuvome tokie technologiškai pajėgūs, veikė paviršinė vandens nuotekų tvarkymo sistema – lietaus vanduo buvo latakais nukreipiamas į tvenkinius, o šiems užsipildžius – į Vilnios ir Neries upes. Kai kur senosios sistemos dalys vis dar išlikusios – Žvėryno malūno tvenkiniai, taip pat tvenkiniai prie Misionierių bažnyčios. Į tai dabar atsigręžia daug pasaulio miestų ir nebestato požeminių lietaus vandens surinkimo sistemų. Man, kaip architektui urbanistui, tai labai įdomu, nes tokiu būdu mes leidžiame savo miesto žaliosioms teritorijoms klestėti ir vešėti, jų nereikia dirbtinai laistyti. Negana to, vanduo tarsi magnetas traukia žmones, tad tokiu būdu pasiekiame dar daugiau naudos, nes ne tik išsprendžiame lietaus nuotekų tvarkymo problemą, bet ir turime patrauklias, vešinčias žaliąsias erdves žmonėms. Naujasis Vilniaus bendrasis miesto planas numato tokių projektų galimybę, taip pat reikalauja laikytis mūsų sukurtų tvarumo principų, statant ar rekonstruojant pastatus miesto centre.

Manau, kad mums reikėtų toliau riboti automobilių eismą miesto centre, nes privatus automobilis reikalauja daug vietos, teršia miestą ir todėl per daug egoistiška naudotis tokia susisiekimo priemone, palyginti su kitomis miesto siūlomomis alternatyvomis: viešuoju, dalijimosi, bemotoriu transportu. Kitas svarbus dalykas – nevaldomas miesto augimas į priemiesčius. Susižavėjimas parduoti butą mieste ir nusipirkti sklypą užmiestyje, kur tikimasi gyventi gamtoje, vis dar gajus. Dalis problemų kyla dėl to, kad mūsų teritorijų planavimo sistema yra gana liberali – ji privačiam asmeniui, nusipirkusiam sklypą, galbūt buvusį bulvių lauką, leidžia ten pradėti vystyti miestą. Mano galva, tai turėtų spręsti savivaldybė, pamatavusi visų miestiečių interesus ir būsimą poveikį miestui. Juk žmonės, išsikraustę į priemiesčius, vėliau savivaldybės reikalauja kokybiškų viešųjų paslaugų: viešojo transporto, mokyklų, darželių, sveikatos priežiūros ir pan. Apie tai dažniausiai nebūna pagalvojama, kai pasirenkama nuošalesnė gyvenamoji vieta. Mums reikėtų mažiau plėstis į priemiesčius, nes dabar Vilniaus plotas prilygsta centriniam Paryžiui, o gyventojų skaičius yra daug kartų mažesnis. Alternatyva – investuoti į esamų gyvenamųjų rajonų modernizavimą, paversti juos patraukliu gyvenimo mieste pasirinkimu. Puikus to pavyzdys yra Helsinkis (Suomija), kur bandoma formuoti mišrią bendruomenę: atnaujindami gyvenamuosius kvartalus, architektai numato būstus įvairių socialinių grupių atstovams, tad tai pakelia to rajono prestižą. Reziumė? Esamų teritorijų modernizavimas ir miesto centro tvarkymas – aš matau tokias Vilniaus plėtros kryptis. Tam reikalingi išsilavinę, keletą veiklos sričių suprantantys architektai, inžinieriai, kraštovaizdžio formavimo specialistai, gebantys matyti ir vertinti savo veiklos pasekmes. Šie siekiai ir skatina būti svarbių pokyčių dalimi.

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kalbino Eglė Kirliauskaitė. VGTU inf.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.