Miesto atminties restauracija: kaip paveldosauga ir istorinė architektūra pritaikomi šiuolaikiniam Vilniui

Istoriniai pastatai Vilniuje išgyvena naują etapą. Dešimtmečius apleisti, laiko paveikti kultūros paveldo objektai ne tik restauruojami, bet ir pritaikomi šiuolaikiniam miesto gyvenimui. Šiems statiniams atnaujinti reikia kruopščiai pasirengti: sprendimai grindžiami tyrimais, o darbų metu atsiskleidę istoriniai sluoksniai gali koreguoti projekto eigą. Tai atskleidžia du reikšmingi sostinės projektai – rengiama Kirdiejų rūmų rekonstrukcija ir vykstantis Vilniaus rotušės kapitalinis remontas.

Atgimstantys Kirdiejų rūmai – investicija į miesto kultūrą

Kirdiejų rūmų rekonstrukcija žymi svarbų Vilniaus Senamiesčio atgaivinimo etapą. Dešimtmečius apleistas XVII a. pradžios pastatų kompleksas prie Bernardinų sodo šiemet gavo statybos leidimą ir iš projektavimo etapo pereina į statybas. Įgyvendinus projektą bus atkurtas ir sutvarkytas reikšmingas miesto audinio fragmentas ir atsivers nauja kultūros bei pažinimo erdvė vilniečiams bei miesto svečiams.

Pasak projektą kuruojančios Vilniaus vystymo kompanijos projektų vadovo Tado Vasyliaus, paveldas nėra tik praeities reliktas. Radus prasmingą būdą jį integruoti į miesto gyvenimą, jis išlieka aktualus ir šiandien. Svarbiausias Kirdiejų rūmų pokytis – gyvybės sugrįžimas į ilgą laiką nepakankamai naudojamą teritoriją. Čia atsiras nauja kultūros traukos vieta, kuri papildys esamą Senamiesčio muziejų, galerijų ir kultūros institucijų tinklą.

Narpliojant sudėtingą istorinę ir teisinę situaciją

XVII a. pradžioje statyti Kirdiejų rūmai per kelis šimtmečius ne kartą keitė paskirtį – nuo didikų rezidencijos iki universiteto dėstytojų būstų, kareivinių, sovietinių butų ir nepriklausomybės pradžioje pagarsėjusio skvoto „Barbora“. Ilgainiui neįgyvendinti projektai, teisiniai ginčai ir panaikinti statybos leidimai kompleksą pavertė apleista teritorija. Dėl tokios sudėtingos istorijos pirmuoju Vilniaus vystymo kompanijos darbu tapo ne projektavimas, o situacijos suvaldymas.

„Pradėjome nuo esamos būklės, istorinių tyrimų ir anksčiau parengtų dokumentų analizės. Mums buvo svarbu ne tik suprasti fizinę pastatų būklę, bet ir įvertinti visus paveldosaugos, teisinius bei teritorijos valdymo aspektus. Vėliau buvo organizuotas architektūros konkursas, kurio metu ieškota geriausios vizijos, kaip šį unikalų kompleksą pritaikyti šiuolaikiniams miesto poreikiams. Tik po to galėjome pereiti prie detalaus projektavimo ir institucijų derinimo procesų,“ – sako Vilniaus vystymo kompanijos projektų vadovas T. Vasylius.

Kirdiejų rūmai – gyvas architektūros metraštis

Atvirą architektūros konkursą laimėję MB „Dukart jot“ ir UAB „Senamiesčio projektai“ pasirinko „eksponuoti, o ne slėpti“ strategiją. Didžiausia komplekso vertė – išlikęs autentiškumas. Vilniuje beveik neišliko tokio tipo didikų rūmų, kurie per šimtmečius būtų mažai pakitę. Pastate susipina XVII a. Renesanso, vėlesnio baroko, klasicizmo ir net XIX–XX a. utilitaraus naudojimo pėdsakai. 

Studijos „Dukart jot“ partneris architektas Jokūbas Jurgelis pabrėžia, kad projekte sąmoningai vengta dirbtinai suteikti pastatui vieną istorinį vardiklį, leidžiant lankytojui patirti statinio transformacijos istoriją.

„Kai lankytojas mato kelių šimtų metų senumo mūrą, o šalia jo nukirstą barokinio skliauto kulną ar sovietinio tinko fragmentą, jis mato tikrą pastato istoriją. Toks priėjimas prie istorinės architektūros ir jos atgaivinimo šiuolaikiniams poreikiams sukuria ne muziejinį sterilumą, o gyvą, apčiuopiamą laiko tėkmės jausmą,“ – pasakoja J. Jurgelis.

Projekte numatyti esminiai pokyčiai:

Erdvinė struktūra ir tūriai. Pašalinamos vėliausios rekonstrukcijos metu pastatytos pertvaros ir atveriamos autentiškos, ankstyvųjų laikotarpių erdvės.

Fasadai. Išlaikant klasicistinį vėlesnių rekonstrukcijų išorės stilių, tam tikrose vietose paliekami „zondažai“ (atverti sienos ploteliai), ankstesnių laikotarpių mūrų plotai.

Arkadų angų atkūrimas. Remiantis tyrimais, atkuriamos istorinės arkados, vėl sujungiančios rūmų vidų su kiemu.

Ažūrinė tvora prie Bernardinų sodo. Avarinės būklės mūrinė tvora keičiama ažūrine metalo konstrukcija, kuri atkurs istorinę kiemo užstatymo logiką ir sukurs atviresnį ryšį tarp rūmų kiemo ir Sereikiškių parko.

Kirdiejų rūmuose įsikurs Vilniaus muziejus

Atnaujintame komplekse įsikurs Vilniaus miesto muziejus. Istorinis pastatas bus pritaikytas visuomenės poreikiams, išsaugota jo kultūrinė vertė ir atvertos iki šiol neprieinamos erdvės. Pagrindiniuose rūmuose įsikurs nuolatinės ir keičiamos ekspozicijos, lankytojų centras ir edukacinės erdvės. Oficinoje ir ūkiniuose pastatuose bus administracijos patalpos, konferencijų erdvė ir eksponatų saugykla. Vidinis kiemas taps atvira muziejaus erdve, skirta ekspozicijoms ir kultūriniams renginiams.

Atnaujinti Kirdiejų rūmai duris atvers 2028 m.

Vienas didžiausių projekto iššūkių – suderinti skirtingų sričių specialistų reikalavimus ir tyrimų metu gautą informaciją. Atlikti architektūriniai, konstrukciniai, archeologiniai ir kiti specialieji tyrimai ne kartą paskatino tikslinti projektinius sprendinius, todėl vyko nuolatinis dialogas tarp projektuotojų, paveldosaugos specialistų ir savivaldybės. 

„Šiandien nematome priežasčių, kurios neleistų atverti Kirdiejų rūmus visuomenei 2028 m. Vis dėlto, kaip ir visuose kultūros paveldo objektuose, svarbiausi rizikos veiksniai paaiškėja statybų metu, įvertinus faktinę statinių būklę. Dėl to itin svarbu kruopščiai planuoti darbus ir išlaikyti glaudų visų projekto dalyvių bendradarbiavimą“, – teigia T. Vasylius.

Vilniaus rotušės kapitalinis remontas: didžiausia grėsmė – vanduo

Kol Kirdiejų rūmų rekonstrukcija pereina į statybų etapą, Vilniaus rotušėje kapitalinio remonto darbai jau vyksta. Kirdiejų rūmų projektas orientuotas į ilgą laiką nenaudoto istorinio komplekso sugrąžinimą miesto gyvenimui, o pagrindinis rotušės atnaujinimo tikslas – išsaugoti veikiančio pastato autentiškumą ir pašalinti laikui bėgant atsiradusius pažeidimus. Vienas svarbiausių sostinės simbolių per kelis šimtmečius ne kartą keitė paskirtį, išgyveno rekonstrukcijas, karus ir miesto transformacijas, o šiandien kapitalinis remontas žymi dar vieną jo istorijos etapą.

Vilniaus rotušės kapitalinio remonto projektą parengė ir jam vadovauja UAB Projektavimo ir restauravimo instituto vyr. architektė Marija Nemunienė. Pasak jos, dirbant su tokiu objektu svarbu ne tik rasti techninius sprendimus, bet ir įvertinti jų poveikį istorinei pastato struktūrai.  

Nors reprezentacinė rotušės išvaizda daugeliui vilniečių atrodė nepakitusi, pastato būklė signalizavo apie rimtesnes problemas. Didžiausią grėsmę kėlė nusidėvėjusi lietaus nutekėjimo sistema. Fasaduose jau buvo matomi tinko ir mūro pažeidimai, o atsiradę karnizų įtrūkiai rodė, kad vanduo ilgainiui pradeda ardyti konstrukcijas. Šie procesai kultūros paveldo objektuose yra ypač pavojingi, nes drėgmė pažeidžia ne tik apdailą, bet ir autentiškas medžiagas. Dėl to vienu pagrindinių kapitalinio remonto prioritetų tapo būtent inžinerinių sistemų sutvarkymas.  

Ką apima Vilniaus rotušės atnaujinimas?

Vilniaus rotušės kapitalinio remonto projekte numatytas kompleksinis statinio atnaujinimas –konstrukcijų, inžinerinių sistemų ir vertingųjų architektūros elementų tvarkymas. Bus restauruojami fasadai, tvarkomas stogas, atnaujinama lietaus surinkimo sistema, šalinami mūro ir tinko pažeidimai, stiprinamos pažeistos konstrukcijos. 

Numatytas langų, durų ir interjero apdailos elementų restauravimas bei modernizuojamos šildymo, vėdinimo, elektros, gaisrinės saugos ir kitos inžinerinės sistemos. Atliekant tvarkybos darbus taip pat ypač daug dėmesio skiriama Rotušės rūsiams, kuriuos numatyta pritaikyti lankymui. 

Netikėtas radinys atskleidė paslėptą rotušės istorijos sluoksnį

Nors dabartinį Vilniaus rotušės vaizdą daugiausia nulėmė XVIII a. pabaigoje architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus parengta klasicistinė rekonstrukcija, tyrimai atskleidžia ir ankstesnių laikotarpių pėdsakus. Nuo 2014 m. rūsiuose atliekami archeologiniai tyrinėjimai padėjo geriau suprasti skirtingus pastato istorijos sluoksnius – nuo gotikinės rotušės fragmentų iki vėlesnių rekonstrukcijų ir pritaikymų. 

„Neįtikėtina, tačiau būtent rūsiuose atlikti tyrimai išsamiausiai atskleidžia rotušės raidą – nuo gotikinės rotušės iki Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotos klasicistinės rekonstrukcijos, vėlesnio pritaikymo miesto teatrui ir 1936–1938 m. atliktų perplanavimų. Ne mažiau nustebino ir netikėtas radinys – jau tvarkybos darbų metu Kamerinės salės skliautuose aptiktas puikiai išlikęs XIX a. pradžios siužetinės tapybos darbas – metų laikai“, – teigia M. Nemunienė.

Aptiktas tapybos darbas tapo vienu svarbiausių kapitalinio remonto atradimų. Kultūros paveldo objektuose tokios situacijos nėra dažnos, todėl darbai šioje pastato dalyje buvo nedelsiant sustabdyti. Siekiant įvertinti tapybos būklę ir nustatyti tinkamiausius jos išsaugojimo sprendinius, atlikti polichromijos bei istoriniai menotyros tyrimai, cheminės ir granuliometrinės analizės. Remiantis gautais rezultatais buvo parengta nauja restauravimo programa.  

Istorinių objektų sprendimų paieška

Vilniaus rotušės kapitalinio remonto darbams vadovavo Vilniaus vystymo kompanijos projektų vadovas Šarūnas Radavičius. Pasak jo, dirbant su kultūros paveldo objektais netikėti atradimai reikalauja ne tik techninių sprendimų, bet ir platesnio specialistų įsitraukimo. 

Pirmiausia įvertinama radinio istorinė, architektūrinė ir kultūrinė vertė, o sprendimai priimami kartu su projekto autoriais, restauratoriais, paveldosaugos specialistais ir kitais projekto dalyviais. Toks bendradarbiavimas leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų tikslų – išsaugoti autentiškas pastato vertes ir pritaikyti istorinį objektą šiandienos poreikiams.

Vilniaus rotušės rūsiai taps atviresni visuomenei

Daugeliui lankytojų Vilniaus rotušė pirmiausia asocijuojasi su reprezentacinėmis salėmis, tačiau ne mažiau įdomią jos istorijos dalį slepia rūsiai. Juose išlikę skirtingų istorinių laikotarpių mūro fragmentų, architektūrinės detalės ir pastato raidos ženklai, tačiau dėl techninės būklės ir nepritaikytos infrastruktūros juos galėjo pamatyti tik nedidelė žmonių dalis. 

Kapitalinio remonto metu siekiama rūsius pritaikyti lankymui. Numatyta įrengti tinkamą mikroklimatą, šildymą, vėdinimą, apšvietimą, apsaugos sistemas ir užtikrinti saugų lankytojų judėjimą. Ateityje čia planuojama įrengti ekspoziciją, kuri leis visuomenei geriau pažinti rotušės istoriją ir jos architektūros raidą.

Autentiškumo ir šiuolaikinių poreikių balansas

Istorinio pastato pritaikymas šiandienos poreikiams reikalauja kitokio požiūrio nei nauja statyba. Restauruojant svarbūs ne tik techniniai sprendimai, bet ir gebėjimas prisitaikyti prie istorinės pastato struktūros bei naujų tyrimų rezultatų.

„Viena dažniausių klaidingų nuostatų – manyti, kad kultūros paveldo objekto kapitalinis remontas turėtų vykti taip pat greitai ir sklandžiai kaip naujo pastato statyba. Paveldo objektuose kiekvienas netikėtas radinys gali pakeisti suplanuotus sprendimus. Tai nėra projekto klaida ar nepakankamas pasirengimas – tai natūrali darbo su istoriniais pastatais dalis“, – teigia Š. Radavičius.

Dėl to vienas sudėtingiausių Vilniaus rotušės kapitalinio remonto uždavinių – ne maksimalus darbų greitis, o sprendimų tikslumas ir gebėjimas rasti optimalią pusiausvyrą tarp dabartinių poreikių ir paveldosaugos reikalavimų. Projektuojant kultūros paveldo objektus pirmiausia siekiama išsaugoti vertingąsias jų savybes. Tik tuomet ieškoma sprendimų, leidžiančių integruoti modernias inžinerines sistemas.

Šiuolaikiniam naudojimui pritaikytas istorinis pastatas negali funkcionuoti be efektyvaus šildymo, vėdinimo, apsaugos, apšvietimo ir priešgaisrinės saugos inžinerinių sistemų. Vis dėlto jos turi būti įrengtos taip, kad kuo mažiau paveiktų autentišką statinio struktūrą. Atliekant tokius restauravimo darbus neretai tenka atsisakyti dalies pradinių idėjų, jei yra bent menkiausia rizika pakenkti kultūros paveldui.

Tarp praeities, dabarties ir ateities

Kiekvienas kultūros paveldo objektas yra unikalus: skiriasi jo istorija, konstrukcijos, pažeidimai ir išsaugojimo iššūkiai. Dirbant su tokiais pastatais sprendimai turi būti priimami ypač atsakingai, nes jų rezultatai bus matomi dar daugelį metų. 

„Architektas negali suklysti tik sau, nes kiekvienas sprendimas tampa miesto istorijos dalimi. Jaučiame didžiulę atsakomybę ne tik už kultūros paveldo išsaugojimą, bet ir už visuomenės lūkesčių pateisinimą. Būtent todėl dirbant su kultūros paveldu svarbiausia ne tik profesinės žinios, bet ir atsakomybė ateities kartoms“, – teigia vyr. architektė M. Nemunienė. 

Kirdiejų rūmų rekonstrukcija ir Vilniaus rotušės kapitalinis remontas rodo, kad istorinių pastatų atnaujinimas nėra vien fizinis jų sutvarkymas. Tai procesas, kuriame svarbu išsaugoti pastatų autentiškumą, pritaikyti juos šiuolaikinio miesto poreikiams ir išlaikyti jų istorinę vertę. Abu projektai leis visuomenei iš naujo pažinti svarbius Vilniaus istorijos ženklus ir atverti iki šiol mažiau pažintas miesto erdves.