Keičiasi visuomenės, miestai, keičiasi ir jų senos pramoninės teritorijos. Vienur jos tampa puikiais modernios architektūrinės konversijos pavyzdžiais, kitur taip ir lieka apleistomis ir apgriautomis teritorijomis. Gamyklų ir kitų pramoninių sandėlių renovacija ir konversija atgaivina, atkuria įvairias, atrodė, jau beviltiškas, nepatrauklias ar net atgrasias didžiųjų miestų teritorijas. Pakeičiamos jų erdvės, paskirtis, suteikiamas antras gyvenimas. Kaip galima tinkamai rekonstruoti pramoninę teritoriją, pritaikyti ją naujai paskirčiai, kad ji atgimtų iš naujo?

Centro dalimi tapęs pakraštys reprezentuoja praeitį

Didžiausią potencialą miesto vidinių teritorijų plėtrai turi pramoninės zonos. Istoriškai panašios pramoninės teritorijos kurtos miestų pakraščiuose, tačiau bet kurio miesto plėtra yra susijusi su jos ploto didėjimu. Taigi anksčiau buvusios miestų pakraščiuose, pramoninės teritorijos dažnai atsiduria centrinėse esamo užstatymo dalyse ir tampa ekologine ir urbanistine miesto piktžaizde: užima prestižines teritorijas, didelius, nemažą vertę turinčius žemės plotus, bet yra apleistos, nenaudojamos. Vienas svarbiausių miesto aplinkos vystymo aspektų yra kompleksinis tokių teritorijų regeneravimas, taip galima labai efektyviai panaudoti dabartinį gamybinį, inžinerinį, mokslinį ir kitą statybų sektoriaus potencialą.

Senoms gamykloms ir kitos paskirties pramoniniams pastatams būdingas paprastumas: dominuoja stačiakampio formos, plytos, betonas, dideli tūriai. Tai suprantama, nes kalbame apie tam tikro funkcinio pobūdžio pastatus, statytus konkrečiai paskirčiai. Nepaisant to, jie vis tiek reprezentuoja praeities epochą ir dažnai gali būti panaudoti bei išsaugoti.

Nepaisant to, jie vis tiek reprezentuoja praeities epochą ir dažnai gali būti panaudoti bei išsaugoti.

Pilkoji zona ar daugiafunkcė erdvė?

Didelių tūrių gamyklos, sandėliai ir kiti objektai vertinami kaip gana lankstaus pritaikomumo objektai, kur siūloma įrengti biurus, gyvenamąsias erdves, komercines patalpas, pramogų centrus. Kai kuriuose didmiesčiuose senieji pramoniniai rajonai tampa tarsi tarpine grandimi tarp miesto centro ir miegamųjų rajonų. Pertvarkius tokį pramoninį rajoną į daugiafunkcę erdvę sumažėja miesto gyventojų emocinis ir psichologinis poreikis lankytis vien tik miesto centre, nes tai iki šio buvo vienintelė vieta, kur jie galėjo rasti daugybę veiklos rūšių ir pramogų, galinčių išpildyti jų kultūrinius poreikius.

Nors šalių ir miestų patirtis labai skirtinga, tačiau yra vienas bendras bruožas: kur kas racionaliau ne griauti senus pramoninius objektus, o rekonstruoti. Miestai vystosi labai paprastai:

• kažkada aplink istorinį centrą kūrėsi pramoninės zonos;
• vėliau miestas plėtėsi, pramoninę zoną apjuosė gyvenamieji kvartalai;
• senojoje vietoje pramonei tapo ankšta, ji išsikėlė į miesto pakraščius;
• miestas ir toliau plėtėsi ir už pramoninės zonos vėl atsirado gyvenamieji kvartalai.

Taigi pasaka be galo. Bet kodėl neverta griauti senų pramoninių teritorijų, o geriau jas rekonstruoti? Viena priežasčių: nugriovus teritorija paprastai užstatoma gyvenamaisiais namais, o rekonstravus ji tampa ne pilka nuobodžia zona, o daugiafunkce erdve – miestu mieste su savo gyventojais, verslo įmonėmis, pramogų bei komerciniais centrais ir, kas labai svarbu, su savo įvaizdžiu, emocine išraiška.

Galimi įvairiausi konversijos variantai

Labai dažnai svarstoma pramoninių pastatų pertvarkymo į gyvenamuosius galimybė, nes tokia konversija išsprendžia tiek senųjų, dažniausiai istorinių, o kartais net ir architektūrinę vertę turinčių pastatų likimą, tiek būsto trūkumo rinkoje problemą. Paprastai, jei kažkur yra viena apleista gamykla, po rekonstrukcijos ji virsta biurų pastatu arba gyvenamuoju namu, bet kai yra didelė apleista pramoninė teritorija, ji gali būti transformuojama į labai plačią funkcinę paskirtį turinčią erdvę. 

Kadangi neretai tokios teritorijos yra arti miestų centrų, dažnai patraukliose miesto vietose, aiškiai matomi pramoninių pastatų atgaivinimo pranašumai:

• pastatų istorinio ir architektūrinio paveldo apsauga;
• apleistų miestų teritorijų regeneracija;
• minimalus neigiamas poveikis aplinkai ir teigiamas, susijęs su medžiagų ir energijos ištekliais.

Pramoninių pastatų konversija turi apimti statinio erdvinių ir funkcinių charakteristikų atkūrimą, pakeitimą ar papildymą, kartu išsaugant istorines, kultūrines ir architektūrines vertybes. Tačiau siekiant šio tikslo tenka rasti atsakymus į šiuos klausimus:

• kokie pramoniniai pastatai yra tinkami alternatyviam naudojimui?
• kokias intervencijas būtina atlikti, kad būtų užtikrinta tinkama pastatų kokybė, jų funkcionalumas?
• koks turėtų būti intervencijos intensyvumas ir architektūrinė išraiška?

Be to, labai svarbi ir pati strategija, t. y. kuo virs apleista buvusi pramoninė erdvė. Galimybių yra nemažai – buvusių pramoninių teritorijų konversijos tipai gali apimti perėjimą nuo

• pramonės į pramonę;
• pramonės į mokslinius tyrimus;
• pramonės į verslą ar paslaugas;
• pramonės į turizmą;
• pramonės į gyvenamąjį būstą;
• pramonės į įvairios paskirties objektų simbiozę.

Išlaikyti ir pabrėžti esamas istorines struktūras

Sėkmingos pramoninių pastatų konversijos pavyzdžių analizė jau leidžia apibrėžti kriterijus, kurie laikomi esminiais sėkmingam tokių statinių paskirties keitimo procesui. Pramoninio paveldo atgaivinimas ir konversija gali būti

• platesnio masto pokyčių iniciatorius, sukuriantis sąlygas visos teritorijos pažangai;
• paveikti gyventojų ir bendrovių susidomėjimą apleistomis miestų teritorijomis ir taip nulemti jų atgimimą, kartu gerbiant paveldo šaknis ir tradicijas.

Todėl konversijos procesas neturėtų apsiriboti tik pastato paskirties pakeitimu. Jis turėtų išlaikyti ir net pabrėžti esamas istorines struktūras ir kultūrinį foną, kuriame objektas sukurtas. Net jei objekte yra kažkokio technologinio laužo, anksčiau naudotų mašinų ar įrenginių, pageidautina šiuos elementus išsaugoti ir įtraukti į naujai projektuojamą erdvę. Toks požiūris yra tvarumo ir pagarbos paveldui išraiška.

Apleistų pramoninių objektų konversija veiksminga tik tuo atveju, jei atsižvelgiama į visus šio tipo pastatų ypatumus, efektyvi tik tada, kai gauta transformacija atitinka potencialių naudotojų pageidavimus ir poreikius. Todėl būtina apibrėžti kriterijus, turinčius įtakos transformuojamos erdvės kokybei (kiekvienai tikslinei grupei svarbūs kriterijai yra patalpų tipas, jų dydis ir erdvinis bei funkcinis išdėstymas). 

Įgyvendinant konversijas, labai svarbu, kad pramoniniai objektai turėtų tam tikrų architektūrinių savybių. Turbūt sunku įsivaizduoti, kaip po daugelio metų bus konvertuojamos dabar pastatytos gamyklos, milžiniški logistikos įmonių sandėliai. Atrodo, jie bus nugriauti, o jų vietoje bus pastatyti nauji pastatai, bet tikėtina, kad apie dabartinius apleistus pramoninius rajonus lygiai taip pat buvo mąstoma ir tais laikais, kai jie buvo tik statomi.  

Be vizijos nebus sėkmingos konversijos

Nors labai gerų pramoninių teritorijų konversijos pavyzdžių, rodančių ir socialinę, ir aplinkosauginę naudą, pasaulyje netrūksta, šis procesas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi. Iššūkių labai daug, dažnai gerokai pigiau viską griauti ir teritoriją apstatyti vienodais gyvenamaisiais namais, gali kilti tokių problemų kaip užterštas dirvožemis, sunkumų pritraukiant investuotojus ar bendradarbiaujant su skirtingus interesus turinčiomis šalimis, galų gale yra statybos normos ir reikalavimai, kurių laikytis būtina, o tai labai padidina konversijos išlaidas. Nors miestų urbanistinėje struktūroje esančios senosios pramonės teritorijos turi didelį plėtros potencialą, neretai turi ir svarbių istorinių ir kultūrinių vertybių, daugeliu atvejų jos yra ir ekologinė dėmė.

Struktūriniai pramonės pokyčiai lemia, kad poindustrinių teritorijų skaičius didėja. Įprasta praktika tokia, kad šios teritorijos yra padalijamos ir parduodamos atskiriems privatiems subjektams. Paprastai toks sprendimas nesusijęs su ateities vizija ar unikalia teritorijos regeneravimo koncepcija. Todėl svarbiausias klausimas – strategija, numatanti, kaip galima apleistą pramoninę teritoriją atkurti taip, kad ji užtikrintų būsimą ekonominę gerovę, pritrauktų investicijų, inovacijų, taptų nauju gyventojų traukos objektu.

Ar pramoninė konversija – realybė ar utopija, rodo pavyzdžiai: jų yra labai sėkmingų, bet yra ir tokių teritorijų, kuriose niekas nevyksta arba jose įsikūrusios dešimtys gamybos įmonių darbuojasi nepatraukliame urbanistiniame chaose.

„Base4Work“, Bratislava 

Architektų studija: „Studio Perspektiv“

Architektai: Ján Antal, Martin Stára, Barbora S. Babocká

Teritorija: 3900 m²

Metai: 2021

Nuotraukos: „BoysPlayNice“

Slovakijos sostinėje Bratislavoje liko vos keli pramoninę istoriją menantys pastatai, kuriuos pavyko pritaikyti prie dabartinių poreikių. Vienas jų – šiluminės elektrinės pastatas, kuris po trejus metus trukusios renovacijos atvertas visuomenei kaip modernus centras „Base4Work“. Bratislavos šiluminei elektrinei, kaip specifinei erdvei, naujos funkcijos ieškota gana ilgai. Vystytojo vizija buvo sukurti įkvepiančią ir įvairialypę darbo erdvę, kur galėtų įsikurti įvairiausios įmonės, o šiuo metu yra įrengta apie 450 darbo vietų.

Paveldo išsaugojimas. Siekta, kad išliktų matomi originalūs šiluminės elektrinės elementai ir šis paveldo statinys būtų kuo labiau išsaugotas. „Projektuodami šią erdvę suvokėme originalaus paminklo ir naujojo pastato kontekstą. Stengėmės papildyti erdvę ir susieti su naujų elementų geometrija bei užtikrinti, kad tiek naujos, tiek originalios dalys būtų aiškiai atpažįstamos“, – sakė architektai Jánas Antalas ir Barbora S. Babocká. Architektams net pavyko išlaikyti masyvius betoninius bunkerius, veikiant elektrinei naudotus kaip akmens anglies saugyklas, ir juose įkurdinti dalį posėdžių salių. Ant stogo įrengta terasa su šalia esančiu baru. 

Konversijos koncepcija. Pastato centrinė dalis – erdvė antrame aukšte, kur sujungtas vestibiulis, kavinė ir darbo vietos. Spalvų paletė grįsta pastato korpusui būdingais terakotos atspalviais, kuriuos papildo prislopinti gilūs mėlyni, žali ir anglies juodumo tonai. Lubos išlieka atviros, o grindys padengtos medžio lentomis arba didelėmis keraminėmis plytelėmis. Išliko daug originalių metalinių konstrukcijų. Katilinės ir turbinų salė viduje perstatyta sukuriant naują erdvę, tačiau viduje buvo panaudoti šiluminės elektrinės elementai, be to, interjere dominuoja betonas, daug aukštų erdvių.

Kiekviename aukšte yra atviros darbo vietos, atskiri kabinetai ir susitikimų kambariai, taip pat poilsio kambariai ir patraukli susitikimų, bendravimo zona, izoliuoti telefoninių pokalbių kambariai.

Atnaujintoje erdvėje įsikūrė šiuolaikinio meno galerija, renginių erdvė, restoranas, kavinės. Pastatas itin kontrastuoja su aplinkinių pastatų modernia architektūra ir tai jį daro dar žavesnį.

Battersea Power Station, Londonas

Architektai: „WilkinsonEyre“

Metai: 2022

Nuotraukos: Peter Landers, Jason Hawkes, „Hufton+Crow“, John Sturrock, „Backdrop Productions“

Naujų ir atkurtų elementų dizainas puikiai dera su žymaus architekto Gileso Gilberto Scotto gerai atpažįstamu šedevru, o kaminai ir turbinų salės išliko dominuojančiais pastato elementais.

Architektai siekia išlaikyti elektrinės vizualinį dramatizmą ir tai pavyko pasiekti išlaikant viso pastato aukščio erdves, įrengiant didžiulį centrinį atrijų, išlaikant buvusias turbinų sales, kurios dabar tapo mažmeninės prekybos galerijomis.

Istorinis kontekstas. Šioje elektrinėje atliekant architektūrinę intervenciją paisyta istorinio vientisumo, tačiau kartu buvo kuriamos naujos renginių, parduotuvių, restoranų ir kavinių, biurų patalpų erdvės. „Battersea“ elektrinė, kurią 1930 m. suprojektavo garsus Jungtinės Karalystės architektas seras Gilesas Gilbertas Scottas, 1983-iaisiais buvo uždaryta. Ši elektrinė pasauliui geriausiai žinoma dėl to, kad 1977 m. jos atvaizdas puošė kultinės grupės „Pink Floyd“ albumo „Animals“ viršelį. 

Netradicinė tranformacija. Pirmą kartą visuomenei atvėrus restauruotas turbinų sales, elektrinė tapo viena įdomiausių Londono mažmeninės prekybos vietų. Išsaugojus esamus istorinio pastato elementus, minėti tūriai išnaudojami labai racionaliai. Trimis galerijų lygiais išsidėsčiusios įvairios restoranų, parduotuvių ir renginių erdvės. Viena senovinio stiliaus elektrinės valdymo patalpa suplanuota kaip unikali renginių erdvė, o kitoje įsikūrė baras, kurio lankytojai galės prisiliesti prie originalių elektrinės prietaisų ciferblatų ir valdiklių.

Šešiuose viršutinės katilinės aukštuose įsikūrę biurai. Didžiausias nuomininkas yra „Apple“, užimantis daugiau nei 46 000 m² plotą šešiuose aukštuose. Didžiulis atrijus, esantis erdvės centre, kartu su kitais atrijais prie šiaurinio ir pietinio įėjimo, aprūpina vidaus erdves dienos šviesa ir kartu leidžia matyti virš elektrinės iškylančius kaminus. Kamino liftas – įstiklinta kabina, kelianti lankytojus į pastato šiaurės vakaruose esančio 50 m aukščio kamino viršų. Liftas, kuriame telpa iki 30 keleivių, iškils 109 m virš žemės, iš kur atsivers 360 laipsnių Londono panorama. Šis atrakcionas bus atviras visuomenei.

Cukraus fabrikas „Domino“, Bruklinas, Niujorkas

Architektai: „PAU – Practice for Architecture and Urbanism“

Metai: 2023

Nuotraukos: Max Touhey

Kaip ir Bruklino karinio jūrų laivyno laivų statykla bei „Industry City“, „Domino“ cukraus fabrikas virto visiškai nauja funkcine erdve. JAV pramonininko ir cukraus magnato Henry Havemeyerio pastatytas pramoninis objektas ilgą laiką dominavo tiek Bruklino panoramoje, tiek ekonomikoje.

Konversija miesto centre. 2017 m. architektų ir urbanistų grupė „PAU“ pradėjo projektuoti šio cukraus fabriko pastato rekonstrukciją. Pagal pradinį planą pramoninis pastatas turėjo būti mišrios paskirties: biurų patalpos, būstui skirtos erdvės, prekybiniai ir visuomeniniai plotai. Rezultatas – moderniausia beveik 40 000 m² ploto darbo erdvė savotiškai žaviame urbanistiniame kontekste. 

Užuot sprendę nesuderintų grindų aukščių ir skirtingų langų problemas, „PAU“ pasirinko kitą būdą: į esamą apvalkalą įkomponavo visiškai naują pastatą, o tarp naujojo ir senojo pastato paliko 3–3,6 m. tarpą. Atsitraukus nuo originalių sienų, buvo atrištos rankos, nereikėjo taikytis prie pastato ypatumų, keistų aukščių, langų išdėstymo. Pro daugybę istorinių langų atsiveria Manhatano vaizdai, kartu jie leidžia įvertinti išlikusią struktūrą. Per istorinio pastato langus į vidų patenka nemažai natūralios šviesos. Daug jos pateks ir pro virš istorinio statinio iškilusį naują stiklinį skliautą bei stačias stiklo sienas.