Prestižinėje Vilniaus vietoje, dešiniajame Neries krante, koncernui SBA priklausanti įmonė „Upės projektai“ pradeda statyti modernų A klasės verslo centrą „Green Hall 2“. Planuojama, jog statybos darbai bus baigti 2016 metų ketvirtą ketvirtį, o kol kas miestiečius ir miesto svečius džiugins specialiai šiam projektui apjuosti sukurta unikali žinomo šalies dailininko Mariaus Jonučio tvora.

„Kai išgirdau idėją papuošti statybvietės tvorą, akimirką suabejojau. Visi svajojame apie amžinybę, o čia, pamaniau, kažkas laikino, nelabai svarbaus. Nuo seno įprasta, kad statybvietės tvora būna bet kokia, svarbu, kad plyta ant galvos neužkristų. Bet kiek pagalvojęs, bariau save už tokias mintis: laikai nebe tie, gyvename gražiau ir norime dar gražiau. Būdavo, krautuvėje prekę įvyniodavo į taukuoto rudo popieriaus gabalėlį, dabar nesuprastume tokio įpakavimo, o tvora – statomo namo įpakavimas. Pastatas bus viename gražiausių miesto rajonų, miestas gi mūsų visų, tad norisi, kad visur būtų gražu, net ir tvora gali ne gadinti, o puošti. Jei tik pasistengiame“, – apie sumanymą „Green Hall 2“ pastato statybvietę apjuosti išraiškinga tvora kalba dailininkas M. Jonutis.

Nors naujo verslo centro Žvėryno rajone statytojai pastato fasado vizualizacijas kol kas laiko paslaptyje, statybvietę apjuosusi neįprasta tvora byloja apie išskirtinę pastato koncepciją.

„Pastato architektūrinę dalį kol kas norime išlaikyti paslaptyje. Galiu atskleisti tiek, jog prieš imdamiesi projekto,išanalizavome, kokios yra naujausios biurų pastatų tendencijos Europoje. Galiu patikinti, jog kai kurie „Green Hall 2“ pastato sprendimai tikrai bus unikalūs. Pastatas išaugs labai gražioje vietoje – upės vingyje, tad vien šis faktas nubrėžė tam tikras gaires. Norime ir siekiame sukurti kūrybišką aplinką. Tai neabejotinai atsispindės pastato koncepcijoje“, – sako SBA koncerno viceprezidentas Egidijus Valentinavičius.

Naujajame daugiau nei 8 tūkst. kv. metrų ploto verslo centre susilies pažangios technologijos ir natūrali gamta, kurių derinys, tikima, čia įsikūrusiems nuomininkams padės plėtoti sėkmingą ir pažangų verslą, skatins kūrybiškumą bei produktyvumą. Pastate bus sumontuotas minimalų CO2 pėdsaką paliekantis geoterminis šildymas, sveikesnę aplinką kuriantis tylusis vėdinimas, energiją taupantis dvigubas fasadas, pastato viduje ir jo teritorijoje išorėje išvedžiotas spartusis internetas. Šalia modernaus ir šiuolaikiško pastato atsiras ir progresyviam transportui skirta elektromobilių įkrovimo stotelė.

Šiuo metu statybvietėje įrenginėjama vertikalaus geoterminio šildymo sistema: planuojama išgręžti keturiasdešimt iki 100 m gylio gręžinių, sukloti apie 6 km geoterminės sistemos vamzdžių. Vertinama, kad šaltuoju metų laikotarpiu geoterminė sistema patenkins daugiau nei 80 proc. viso „Green Hall 2“ pastato šilumos energijos poreikio. Vasarą geoterminė energija bus naudojama pastato vėsinimo sistemai. Į geoterminio šildymo sistemą bus investuota apie 0,5 mln. eurų.

„Green Hall 2“ verslo centras turės ir dviejų aukštų požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Nors, pasak jos parengiamuosius darbus jau pradėjusių statybininkų, tokia aikštelė nėra lengvas sprendimas, E. Valentinavičius džiaugiasi, jog tokiu būdu iškilęs naujas pastatas neužkraus papildomos naštos miestui ir bus patogus jame įsikursiantiems darbuotojams.

ŽURNALAS „STATYBA IR ARCHITEKTŪRA“ DAR 2011  LAPKRIČIO MĖNESĮ SKELBĖ STRAIPSNĮ LIETUVIŠKOS STATYBVIEČIŲ APTVĖRIMO KULTŪROS TEMA. SIŪLOME SKAITYTI:

Pastolių apsupty

Estetiška ar bent tvarkinga darbo aplinka daugumai statybos įmonių neatrodo verta išlaidų

Blogiau nei gyventi statybvietėje yra gyventi prieš ją –  tai turbūt patvirtintų ne vienas patyrusiųjų, ką reiškia metus ar net kelerius kentėti tokią kaimynystę. Nes dažniausiai ji garantuoja

triukšmą, dulkes ir ne itin jaukų vaizdą pro langą. Jei jūsų patirtis kitokia, tikriausiai gyvenate užsienyje.

Aptvėrimams neišlaidaujama

Tvarką statybvietėse kontroliuojantys Vilniaus savivaldybės valdininkai didelių trūkumų organizuojant statybos darbus nemato:  teritorijos visada aptvertos, kur reikia, įrengiami pėsčiųjų praėjimo tuneliai, o remontuojamų ar rekonstruojamų pastatų fasadai net tinklais ar tentais pridengiami, kad švariau būtų ir mažiau į akis kristų.

Beje, tvoros pastatymas įteisinamas dar statybos darbų organizavimo projekte – prieš gaunant statybos leidimą. „Ir absoliučiai visoms tvoroms galioja reikalavimas dėl estetinio vaizdo ir saugumo“, – pabrėžė Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus Žemės darbų priežiūros poskyrio vedėja Viktorija Kaušylienė.

Apibrėžti saugumo kriterijus paprasčiau, o štai dėl estetinio vaizdo parašus ant projektų dedantiems tarnautojams kartais tenka pakovoti. Bet ar valdininkai turi teisę reikalauti – kodėl gi statytojai turėtų švaistyti pinigus laikinam teritorijos aptvėrimui ar pastoliams?

Bendrovės „Tvora“ direktorius Eugenijus Moskvičiovas užtikrino – kaldintomis tvoromis statybviečių Lietuvoje niekas neaptvėrinėja. „Net mobiliąsias tvoras žmonės ne visada perka – bando sutaupyti. Kuolus įkala, lentas prisuka, – taip daro dauguma, – sakė pašnekovas. – Nedidelės įmonės kartais išvis šiukšlėmis apsitveria. Neuždirba statybininkai tiek, kad apie savo apsaugos grožį galvotų. Svarbiausia, kad tvora būtų aukšta ir permatoma – kad matytųsi, jei vagys statybinėmis medžiagomis ir technika susigundytų.“

Dauguma renkasi galimybę išsinuomoti tvoras ir pastolius. Tik didžiosios įmonės šią įrangą turi savą, patikino bendrovės „Tvora“ vadovas: „Ir tai normalu – kam investuoti į laikiną statinį, kuris pervežant į kitą statybvietę kaskart susibraižys, kurį užkabinęs sugadins ekskavatorius ir pan. Bet viskas priklauso ir nuo šalies finansinės situacijos. Kai bus geriau, įmonės pagalvos ir apie savo prestižą, ir apie reklaminį savo statybvietės vaizdą.“

Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Miesto estetikos skyriaus vyriausiosios specialistės Beatričės Raguotienės vertinimai pozityvesni: „Pastoliai tikrai geresnės kokybės nei buvo sovietiniais metais. Ir svarbu čia ne tik medžiagos, iš kurių jie ar tvoros suręsti. Visada labai akivaizdu, kai darbas kokybiškai padarytas. O tai priklauso tik nuo statybinės įmonės požiūrio“.

Ką slepia reklama?

Reklamos taisyklės leidžia ant pastolių ir statybinio tinklo ar tento kabinti reklamą. „Pastoliai laikini, tad ir reklamai reikalavimai mažesni, – aiškino B. Raguotienė. – Nėra dokumentų, apibrėžiančių, kokia ta reklama turėtų būti, bet visada norisi kokybiškesnės, tvarkingesnės. Blogiausia, kad ant statybinių tvorų ir tinklų greta pridedama daugybė reklamų – tokia gali tik užglušinti vartotojo psichiką.“

Tos ir panašios problemos kyla daugiausia dėl to, kad pastaraisiais metais net ne projektavimo, o gamybinės įmonės kuria reklamą, įsitikinusi pašnekovė. Sudėtinga susišnekėti, kai žmonės įsitikinę, kad reklama turi glušinti, rėkti ir smogti.

O štai gera reklama pastatą ar tvorą gali net papuošti.  Miesto estetikos skyriaus darbuotoja prisiminė, kaip prieš kelerius metus džiaugėsi, pamačiusi kokybišką ir skoningą vienos telekomunikacijų bendrovės reklamą ant remontuojamo namo Dariaus ir Girėno ir Pelesos gatvių kampe.  „Tas baisus namas ir po remonto liko baisus, bet bent jau vienu metu jis atrodė neblogai“, – pajuokavo B. Raguotienė.

Kaip tik to, matyt, tikėjosi ir kauniečiai, prieš Europos vyrų krepšinio čempionatą sumanę gremėzdiškas, 20 metų dūlančias, nebaigto statyti viešbučio „Respublika“ konstrukcijas kaip figos lapeliais apdangstyti spalvingomis reklamomis. Statybvietę supančią metalinę tvorą miesto šeimininkai leido išmarginti grafičiais.

Mokomasi iš pavyzdžių

Per užsienio keliones B. Raguotienė yra prifotografavusi renovuojamų namų, kurių fasadus dengiantys tentai vaizduoja būsimą darbų rezultatą. Natūralaus dydžio vizualizacijos tokios tikroviškos, kad apsirikimas dažnai paaiškėja tik priėjus visai arti. Bet Lietuvoje tokių sprendimų galima pamatyti nebent teatro scenoje. Nors jie neabejotinai būtų vienas tinkamiausių būdų pridengti tvarkomus senamiesčių pastatus.

„Gaila, bet žmonės ne visada ir įsivaizduoja, kad galima padaryti geriau – trūksta šioje srityje edukacijos.  Norėtųsi tvarkytis kuo gražiau, bet tenka sutikti ir agresyvių užsakovų, ir projektuotojų, kurie tiki, kad yra teisūs, ir nieko daugiau negirdi. Esą jie turi teisę, ir nedrausk, jei tik draudimas niekur neįrašytas“, – apgailestavo B. Raguotienė.  Bet ji tiki, kad situacija keisis. „Geriausiai auklėja geri pavyzdžiai. Tokius pamatę gal kitą kartą ir kaimynystėje gyvenantys žmonės norės susitvarkyti geriau. Taip norisi kultūrinti aplinką ir tam tikra prasme daryti ją ekologišką.“

Ieškoma kompromisų

Kol kas tik geros valios tvarkant statybviečių aplinką tikimasi ir iš restauruojančiųjų ar statančiųjų naujus pastatus į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame Vilniaus senamiestyje ar centrinėje miesto dalyje. Griežtesni reikalavimai nesuformuluoti ir šiai teritorijai. Galbūt gailima statybininkų, turinčių dirbti ir be to daug keblumų keliančioje aplinkoje: įsispraudus ankštose gatvėse, pro šalį vaikštant žmonėms.

Bet juk tarp tų daugybės praeivių nemaža dalis ir turistų, nuo kurių lietuviai visada labiausiai ir stengiasi paslėpti savo „gėdą“. Dar svarbiau – kad remontuojamų ar rekonstruojamų namų  prieigos būtų saugios ir bent jau tvarkingos, nepaprastai suinteresuoti ir tvarkomų namų gyventojai ar nuomininkai. Dažniausiai tai – įvairios parduotuvės ar kavinės.  Kaip tik jų protestai dažnai priverčia pasitempti statybų organizatorius.

„Patikėkite, tokiose gatvėse kaip Vilniaus ar Didžioji tenka labai privargti, kol su pastatų savininkais suderiname aptvėrimus, – pasakojo savivaldybės Žemės darbų priežiūros poskyrio vedėja V. Kaušylienė. – Problemos įvairiausios: tarkim, žmogus remontuoja antrą ar trečią fasado aukštą. O pirmajame įsikūrusios parduotuvės, kurios turi turėti tvarkingą įėjimą, kad išsaugotų klientus, taigi ir verslą.“

Tada valdininkai tampa tarpininkais tarp šeimininko ir nuomininkų – stumdo pirmyn atgal tvoras, prašo statybininkų, kad darytų jas perregimas ir pan.

Bet išvengti konfliktų sunku. „Be abejo, visi žino, kiek visko buvo, kai vyko Gedimino prospekto rekonstrukcija, – neseną istoriją priminė V. Kaušylienė. – Ten buvo tikrai sudėtingos aplinkybės: remontuojama, perkasta buvo visa gatvė. Ir  nors tvarkomasi buvo tikrai maksimaliai gerais terminais, problemų neišvengta. Bet juk nepatogumų gyventojai turi, net jei vienas kaimynas remontuojasi butą. O tvarkytis turi ir miestas.“