Rudens pradžioje atgijo buvusi Panevėžio „Ekrano“ kineskopų gamykla – atidaryta net 49 hektarų dydžio kūrybinė erdvė „Dabarties Ekranas“.

 

Kūrybinėje erdvėje veikia lauko galerija, kurioje eksponuojamas kūrybinio tandemo prancūzų menininko Dan Hermouet ir Vaidos Andrijauskaitės projektas „Dabarties Ekranas“.

Ant beveik 600 kvadratinių metrų pramoninių pastatų sienų nugulė didelio formato fotografinės freskos (ang. murals), su jas papildančiomis garsinėmis istorijomis, kurios kviečia leistis į Panevėžio pramonės praeities ir dabarties sankirtas, pažinti miestą iš naujo per industrinę ir kūrybinę transformaciją.

Svarbia projekto „Dabarties Ekranas“ dalimi tapo buvusių gamyklos darbuotojų istorijos – per keturias savaites menininkai bendravo net su 70 žmonių, atrinko įdomiausius ir geriausiai miesto bei „Ekrano“ istoriją atspindinčius pasakojimus. Juos galima išgirsti atvykus į parodą ir nuskenavus prie freskų esančius greito reagavimo QR kodus. Projektas bus pasiekimas bet kokiu oru, tai suteiks galimybę apsilankyti daugiau žmonių išvengiant galimų kontaktų.

Vaida yra patyrusi kultūros vadybininkė, renginių organizatorė, dirbusi su plataus mąsto auditorijomis, kūrė ir organizavo projektus Jungtinėje Karalystėje, kuravo renginius „Vodafone“, „Kaspersky“ ir kitoms organizacijoms.

Plačiau apie menines instaliacijas buvusioje „Ekrano“ gamykloje portalui SA.lt pasakoja viena iš „Dabarties Ekrano“ autorių V.Andrijauskaitė.

 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

 

– Papasakokite, kaip kilo idėja ant „Ekrano“ gamyklos pastatų užklijuoti fotofreskas.

– Projektas „Dabarties Ekranas“ nors iš pirmo žvilgsnio yra apie praeitį ir sentimentą, tačiau tai apie ką šneka pastatų sienos, freskos ir garsiniai pasakojimai žvelgiantys atgal į mus yra labai aktualu dabar. Tai šansas suprasti ir išsaugoti Panevėžio miesto identitetą, stiprų pramoninį DNR kuris formavo mus ir miestą dešimtmečiais.

Šis projektas tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su kiekvienu panevėžiečiu. Nors gamykla kaip subjektas vis dar dalina nuomonę į kelias stovyklas ir iki šiol, tačiau šios vietos transformacija ir virsmas į kultūrinį projektą yra pagrįstas pozityvia kolektyvine atmintimi atpasakojančia miesto industrinės kronikos paslėptus akcentus. „Dabarties Ekranas“ apima praeities, dabarties ir ateities perspektyvas, kelia klausimą apie mūsų kaip panevėžiečių identitetą, apie kultūros ir pramonės kaip lygiaverčių partnerių bendradarbiavimą.

Idėja eksponuoti fotofreskas ant pastatų sienų kilo po paskutinio mūsų projekto „Vandens Veidas“ (2020) kai atvėrėme ir pritaikėme neeksplotuojamą 2500 kubinių metrų požeminį vandens rezervuarą. Projekto metu Dan kūrė naują miesto naratyvą atverdamas dar nematytas erdves, jautriai fiksuodamas proziškai pulsuojančias vandentvarkos kasdienybės subtilybes ir taip atskleisdamas nuosekliai rituališką, kartais net stojišką miesto identiteto pusę.

 

• 

• 

• 

 

Toks meno eksponavimo principas, kai yra naudojami originalūs istorijos elementai, „Ekrano“ gamyklos pramoniniai pastatai, yra prieinamas plačiai auditorijai. Dėl teritorijos atvirumo ir prieinamumo, auditorijai nereikia taikytis prie kažkieno kito darbo valandų. Čia galima užsukti nors ir šeštą valandą ryto ar vėlai vakare.

Tokiu būdu siekiame didinti kultūros prieinamumą per netradicines erdves kurios yra tiesiogiai susijusios su projekto vaizdinėmis ir garsinėmis istorijomis. Istorija ir praeitis priklauso šiai vietai, tad atrodė savame suprantama nuotraukas perkelti ant buvusios „Ekrano“ gamyklos sienų – jos persismelkusios sentimentais, mena miesto pramonės aukso amžių.

 

 

– Ką simbolizuoja fotofreskos? Kas jose užfiksuota ir ką lankytojai ras aktyvavę QR kodus?

– Šešiolika freskų pasakoja buvusių „ekraniečių“ istorijos per emocines išraiškas – užfiksuoti žmonių akių fragmentai atkreipia dėmesį į gyvenimo laikinumą, trapumą ir mūsų palikimą. Taip pat – dabarties ir praeities sankirtą, ne tik miesto pasikeitimą, bet ir vertybių išlaikymą.
Fotofreskose vaizduojamos akys mena laikus, kai Panevėžyje veikė spalvinių kineskopų gamykla. Dabar jos žvelgia atgal į žiūrovą ir gerokai pasikeitusį miestą. Kartkartėmis nedrąsiai, su priekaištu, sentimentu. Žiūrovus kviečiame pažvelgti atgal – giliau ir atidžiau, galbūt jos mirktels vieną, kitą paslaptį.

Šis projektas yra aliuzija ir į kadaise „Ekrane“ gamintus ir plačiai žinomus kineskopus, tapusius svarbia miesto istorijos dalimi. Pati gamykla anksčiau irgi buvo neatsiejama Panevėžio dalis, kadaise strategine reikšme net „didesnė“ už patį miestą.

 

 

– Ar fotofreskos išliks ilgesniam laikotarpiui?

– Gatvės menas gyvuos tiek kiek leis aplinka, pastatų būklė, jų savininkų planai ir oro sąlygos. Šis projekto formatas yra eksperimentas išbandyti kaip gatvės menas yra prieinamas miesto auditorijai, kaip jį priims žiūrovai, teritorijoje dirbantys žmonės.

– Ar buvo sudėtinga gauti leidimą įgyvendinti šį projektą?

– Labai nustebome, kai sulaukėme didelio ir labai šilto palaikymo iš miesto institucijų, asociacijų ir privačių įmonių susijusių su pramonine buvusia „Ekrano“ gamyklos teritorija. Visų pastatų savininkai žiūrėjo į mūsų idėją palankiai, stipriai palaikė ir netgi patys prisidėjo prie proceso. Tad projektas „Dabarties Ekranas“ yra kolektyvinis rezultatas su daugybe bendraautorių.

– Kaip vyko freskų klijavimo procesas?

– Klijavimas truko beveik mėnesį ir be abejonės ši proceso dalis buvo fiziškai pati sunkiausia. Turėjome įgyti bokštelio operatorių licenzijas, išmokti vairuoti ir laviruoti galingą alkūninį keltuvą, kad pasiektume norimas lokacijas iki 18 m aukščio išsibarsčiusias po visą 49 hektarų teritoriją. Trys savaitės praleistos vieno kvadratinio metro bokštelio lopšyje kartais po 16 val per dieną – tai buvo psichologinis, emocinis ir fizinis iššūkis. Teko kovoti su lietumi, stipriu vėju, šaltais rytais, aukščio baime, tačiau pavyko išklijuoti beveik 600 kv m sienų greičiau nei planavome. Po beveik mėnesio praleisto bokštelyje žemė siūbavo dar ilgai…

 

 

– „Ekrano“ gamykla apleista ir kai kuriose vietose vaikščioti atrodo nėra saugu. Ar lankytojai kviečiami vaikščioti numatytu maršrutu?

– Gamyklos teritorija apima daug ir įvairių statybinių kompleksų, čia vyksta įvairios pastatų renovacijos, nemažai judesio. Yra pastatų kurie šiuo metu nenaudojami, bet tokių yra likę tikrai nedaug. Drįstume sakyti kad šį teritorija greitu metu išgyvens renesansą, jau dabar matosi sparti vietos transformacija – neseniai pradėjo veikti hostelis, yra planų atidaryti restoraną, muzikantai čia nori rengti koncertus.

Žiūrovus norime užtikrinti kad vietos aplink freskų lokacijas yra saugios, tačiau patartume laikytis pagrindinių gatvių ir takų tyrinėjant teritoriją, nelipti ant stogų ar eiti ten kur atrodo nesaugu.

 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Žurnalas „Statyba ir architektūra“‎‎ 2022 metais minės šimto metų istorijos jubiliejų. Tai ilgiausiai Lietuvoje leidžiamas leidinys apie statybą ir architektūrą, svarbiausių statybos projektų ir architektūros raidos metraštininkas.

Puslapyje localhost/newsa/100 leisimės į amžių trunkančią Lietuvos statymo istoriją.

Pradėti