Blog

Postpolicija

Matas Šiupšinskas. SA archyvo nuotr.

Visuomenė su šiokia tokia viešųjų ryšių pagalba jau nusprendė, kad buvusio Kelių policijos pastato Giraitės gatvėje palikti neverta, istorijai jautresni architektai jau buvo apsisprendę, kad pastatą derėtų saugoti, o tuo tarpu paskelbto konkurso sąlygos bandė neįskaudinti nė vienų, ir tai galų gale tik dar labiau sukomplikavo situaciją. Taigi, didžiausia šio konkurso bėda yra jo nekonkretumas paliekant dalyvius nežinioje, ar jų pasirinkta kryptis apskritai bus svarstytina.

Viena vertus, leidžiama išsaugoti esamą pastatą, bet iš darbų matyti, kad prašomas patalpų plotas tokiu atveju yra pernelyg didelis. Taip pat klaidina noras už racionalią kainą pastatyti didelį plotą, bet tuo pat metu gauti aukštą „Breeam“ įvertinimą. Tokie reikalavimai atrodo visiškai pertekliniai, nes šiuo metu pagrindinis klausimas turėtų būti – kaip suderinti esamo pastato vertes su nauju užstatymu, ir tik radus tinkamą būdą galima keliauti toliau.

Apskritai šis procesas turėjo būti kitoks, o konkursas turėjo būti rengiamas dar iki pastato pardavimo. Valstybinis turtas turėtų būti parduodamas tik jį visapusiškai įvertinus ir su aiškiai nustatytais tvarkybos reglamentais. Jeigu tai nebuvo padaryta, atsakomybę turėtų prisiimti ne investuotojas, o pardavusi institucija. Dabar belieka tik bumbėti dėl kilusių gaisrų, skubiai išardytų pastato langų ir aptarinėti gana kompromisinio konkurso darbus. Kompromisinio todėl, kad reikalavimai subalansuoti tiems, kurie biurus projektuoja tuščiame lauke, bet tuo pat metu užsimenama apie sklype esančio pastato vertę. Kadangi į visą šią sąlygų painiavą nesu įsigilinęs, tai į formalius sąlygų reikalavimus nekreipiu dėmesio ir projektus vertinu tik iš architektūrinės idėjos pusės.

Ieškant idėjų vaizdas nedžiugina, nes dalis dalyvių pasimetė žongliruodami tarp architektūrinių madų, saugojimo problemos, pastato kvadratūros ir vietos specifikos. Nemanau, kad verta minėti visiškai nekokybiškus projektus arba tuos, kuriems pritrūko laiko ar sėkmės. Likusius siūlymus sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes: tų, kurie saugo esamą pastatą, tų, kurie nesaugo visiškai, ir tų, kurie saugo iš dalies.

Projektas 161211.

Tie keli projektai, kurių autoriai visiškai nugriauna esamą pastatą, bendrame kontekste nesuspindėjo ir atrodo gana vidutiniškai. Projektas 161211 greičiausiai yra parengtas užsienio architektų kompanijos, turinčios patirties dalyvaujant vietiniuose biurų pastatų konkursuose ir beveik visuomet pasiūlančios panašaus lygio sprendinius. Šis projektas atrodo kaip gana tipiškas korporatyvinės architektūros pavyzdys su kiek humanizuotu veidu, todėl įvaizdžio prasme tai neatrodo kaip stiprus pasirinkimas, o ir pats rezultatas šį kartą išėjo prėskas.

Projektas 542178.

Kitas griovimo kelią pasirinkęs darbas yra 542178. Jo autoriai esamą pastatą pakeičia šiek tiek panašiu ir taip pat orientuotu, bet žymiai didesniu tūriu. Nors formaliai ir bandoma rodyti idėjų tęstinumą, bet dėl savo mastelio sumanymas praranda esamo Kelių policijos pastato kokybę – santykį su šlaitu, upe ir erdvių mastelį. Estetine prasme sprendimas atrodo kokybiškas, bet stokoja originalumo ir nenustebintų atsiradęs ne tik čia, bet ir kitoje Vilniaus ar net visos Europos vietoje.

Taip pat šiame, kaip ir keliuose kituose projektuose, siūloma tvarkyti paupio zoną, nors pakrantė yra už teritorijos sklypo ribų, ir toks siūlymas nesprendžia pagrindinių konkurso problemų. Atsigręžimas į upes yra sveikintinas, bet kadangi panašiomis viešomis erdvėmis gali būti papildytas bet kuris iš keturiolikos projektų, jei tik savivaldybė to pareikalautų, tai išskirtinės vertės konkursiniam darbui nesuteikia.

Kita darbų grupė yra projektai, iš dalies saugantys pastatą, jo tūrį arba fragmentus. Šioje grupėje yra keletas estetiškų darbų, bet absoliučios jų daugumos santykis su esamu statiniu lieka visiškai neaiškus. Tiesiog bandant išsaugoti, bet tuo pat metu smarkiai perkuriant, nereikia apsimetinėti, kad tai kokiu nors būdu išlaiko esamo statinio vertę.

Projektas „Red“.

Projekte „Red“ esamam pastatui skiriama daugiau garbės, o nauji korpusai formuoja malonią vidaus erdvę, bet jis labiau balansuoja tarp pusiau paliekančių ir paliekančių visiškai, todėl šioje kategorijoje nėra pats tipiškiausias. Daugumoje kitų projektų tarsi iš reikalo, formaliai paliekamas esamas tūris, bet pakeičiami fasadai, arba buvęs policijos pastatas taip apstatomas, kad jis bendroje kompozicijoje tampa nebepastebimas ir visiškai nesvarbus. Toks neapsisprendimas dažnai autoriams sukelia daugiau problemų nei jų išsprendžia.

Projektas WALDTOWN.

Lyginant su kitais tokio tipo darbais estetiškai atrodo WALDTOWN ir 141414. Švarūs fasadai, aiškūs tūriai, bet konceptualiai lieka neatsakytas klausimas, kam reikia palikti esamą pastatą, jei jame įkurdinamas, pavyzdžiui, parkingas? Arba jei jis visiškai uždengiamas nuo gatvės? Deja, bet, nepaisant teigiamų bruožų, apima jausmas, kad tiesiog bandoma išsisukti nuo pasirinkimo tarp seno ir visiškai naujo. Galbūt dalyviai lengviau atsikvėptų, jei jiems reikėtų projektuoti visai kitoje vietoje ir kitokiomis sąlygomis, o tokiu atveju neverta kankintis ir galima pereiti prie kitos darbų grupės.

Projektas 141414.

Paskutinė ir bene didžiausia kategorija yra tų projektų, kurie išsaugo esamą pastatą ir bando jį respektuoti daugiau mažiau tokį, koks jis yra šiandien. Ši grupė nėra maža, bet tik nedidelė dalis dalyvių sugebėjo ne tik palikti pastatą, bet ir neužgožti jo charakterio, integruoti esamą statinį taip, tarsi jis taptų vietos vizitine kortele. Šie darbai labiausiai išsiskiria iš visų likusių, nes jie susitvarkė su nelengva užduotimi ir parodė aukštus profesinius gebėjimus.

Projektas „Aplinka“.

Už konceptualumą ir įtaigią idėją reikėtų pasveikinti projekto „Aplinka“ autorius, apgobusius esamą tūrį nauja superstruktūra ir šalia judrios gatvės sukūrusius ramią, uždarą erdvę. Tai tikrai drąsus darbas, kurį realizuoti nebūtų paprasta, bet jis neabejotinai taptų išskirtiniu architektūriniu įvykiu. Buvęs Kelių policijos pastatas tampa viso komplekso akcentu, inkliuzu monolitiškoje naujoje aplinkoje. Šiame projekte sukuriama kokybiška vidinė kvartalo erdvė, paliekama pagarbi distancija senojo statinio apžvalgai ir tuo pat metu nesujaukiama naujų korpusų statyba, nes jie yra tarsi atskiras nepriklausomas tūris.

Nedidelis trūkumas yra tai, kad kompleksas išties gerai atrodytų tik tuomet, kai bus baigti visi jo įgyvendinimo etapai, bet esu tikras, kad pabaigtas toks kvartalas sulauktų nemažo atgarsio ne tik Lietuvoje, o galbūt net ir sugebėtų nukauti vieną kitą premiją.

Projektas „Repost“.

Kitas profesionalus išsaugojimo sprendimas yra „Repost“. Jis taip pat nestokoja drąsos, siūlydamas tiksliai, bet kiek kitoje vietoje atkurti architektų Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio projektą naujomis, šiuolaikinėmis medžiagomis, ir taip palikti daugiau erdvės naujų biurų plėtrai. Idėja perkelti pastatą atrodytų absurdiška, bet per pastaruosius pusę metų Kelių policijos pastatas buvo taip nuniokotas, kad lieka vis mažiau vilties išsaugoti jį tiksliai tokį, koks jis stovi šiandien.

Paveldo prasme tai nėra idealus kelias, bet galima prisiminti garsių architektų kūrinius, kurie buvo nugriauti, o vėliau atstatyti supratus vertę. Galbūt tai galėtų būti panašus atvejis. Tūrių kompozicija ir būsima kvartalo plėtra šiame darbe yra gerai apgalvoti, o atsitraukimas nuo buvusio/perstatyto policijos pastato padeda išvengti konflikto tarp seno ir naujo. Laiptuoti tūriai darniai atsistoja jau už policijos pastato nugaros ir tampa aiškios, griežtos urbanistinės struktūros kvartalu, kuris gali būti tęsiamas tolyn kiek tik to reikia. Šio projekto stiprybė slypi būtent tūrių išdėstyme, o fasadai ir detalesni sprendimai nesunkiai „suvaldomi“ vėlesniuose projektavimo etapuose, po kurių jis galėtų vesti į solidžią, profesionalią realizaciją.

Projektas 999111.

Dar vienas projektas, kuris stengėsi nepaneigdamas esamo pastato išdėlioti aplink jį naują programą, buvo 999111. Nors fasadų ir tūrio sprendimas gana nuspėjamas, o autoriai akivaizdžiai pritrūko drąsos, bet galutinis rezultatas gali būti vertinamas kaip visai vykęs bandymas suderinti sena ir nauja.

Pagrindinė šio projekto problema, lyginant su „Aplinka“ arba „Repost“, yra tai, kad jis tarsi prilimpa prie senojo pastato ir taip išsaugo tik vieną, reprezentacinį esamo pastato fasadą, o ne jo struktūrą. Iš dalies tai kompensuojama erdviu atriumu naujo darinio viduje, bet ideologiškai toks prisišliejimas vis tiek lieka gana grubus veiksmas. Galbūt tai nėra konceptualiai stiprus, išskirtinis pavyzdys, bet policijos pastatas į naują darinį būtų integruotas, o nauji korpusai galėtų tenkinti šiuolaikiško biuro poreikius. Toks kelias įmanomas kaip kompromisas. Ne idealus, bet visiškai nenuviliantis. Būtent šiame ir panašiuose projektuose labiausiai juntama, kad užsakovo užduotyje prašoma sutalpinti neproporcingai didelį patalpų plotą.

Projektas 000357.

Kiti panašiu keliu ėję kolektyvai galėjo būti sėkmingi (000357; 201612 ir iš dalies „Red“), bet nesugebėjo kokybiškai pateikti savo sumanymų, todėl gerokai atsilieka nuo projektų „Repost“ arba „Aplinka“.

Mane tik stebina, kad nebuvo bandymo, nepaisant ribojimų, šiame sklype numatyti laibą aukštuminį pastatą, kuris padėtų išsaugoti erdvę reikalingą policijos pastato deramai apžvalgai. Galbūt mažas prizinis fondas ir kalbos apie deleguotus dalyvius atbaidė dalį galėjusių dalyvauti komandų?

Projektas 201612.

Reziume paprastas – konkursas parodė, kad esamą pastatą galima ir reikia integruoti į naują verslo kompleksą, bet prašomas sutalpinti plotas ir keistokos papildomos sąlygos nepadeda siekti gero rezultato. Taip pat iš konkurso darbų akivaizdu, kad pastato neišsaugantys autoriai nesugebėjo pasiūlyti nieko įdomaus, kas peržengtų įprastas korporatyvinės architektūros ribas. Jei bus išrinktas vienas tokių nuspėjamų darbų, tai konkursas bus įvykęs visiškai be reikalo. Architektūra nesidomintiems žmonėms standartiniai, nauji, bet intelektualiai neintriguojantys pastatai atrodo gražūs tik tol, kol jie yra nauji, o jau po kelerių metų jie virsta niekam neįdomiais ir nepastebimais statistais.

Esamą pastatą išsaugantys autoriai turėjo sunešioti geležines klumpes, bet keliems iš jų pavyko pasiūlyti stiprius sprendimus galinčius džiuginti ne tik šiandien, bet ir kažkada ateityje. Dabar beliko atsakyti į klausimą, ar miestas ir investuotojas (vis tiek komisijoje dominuoja jie, o ne architektai) turi pakankamai jėgos tam, kad išsirinktų ir realizuotų tikrai geriausią, o ne saugiai vidutiniokišką architektūrą? O gal komisija bus dar drąsesnė ir nusprendusi, ar esamas pastatas saugotinas, ar ne, paskelbs konkurso tęsinį su vienareikšmiška, patikslinta užduotimi ir ne tokiu juokingu priziniu fondu?

P. S. Vertinimą jau pradėjusi komisija architektūros konkurso rezultatus planuoja paskelbti gruodžio 19 dieną, pirmadienį. 14-kai konkurso dalyvių atiteks trys premijos: 5000, 3000 ir 2000 eurų.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.