Nyderlanduose, Utrechte, mažiausiai du dešimtmečius nenaudotas 1950-ųjų mokyklos pastatas buvo išgelbėtas nuo griovimo. Vietos gyventojams pasipriešinus jo nugriovimui, architektai pastatą atnaujino, pritaikė specialiojo ugdymo poreikiams ir papildė nauju tūriu.
Pastatas buvo pastatytas 1956–1958 m. kaip ULO mokykla (architektas Pietas Dingemansas). Pastatas mažiausiai 20 metų stovėjo tuščias ir buvo numatytas nugriauti, bet vietos gyventojų iniciatyva padėjo jį išsaugoti. Vėliau atliktas kultūrinės vertės ir pastato pritaikomumo tyrimas parodė, kad jo struktūrą galima panaudoti iš naujo.
Projektą atnaujino EVA architecten. Esamas pastatas rekonstruotas ir papildytas nauju tūriu, skirtu Kromme Rijn College – specialiojo ugdymo mokyklai. Į atnaujintą kompleksą mokykla persikėlė 2026 m.
Nugriauti būtų buvę paprasčiau
Šio projekto istorija prasidėjo ne nuo naujo pastato projektavimo, o nuo klausimo, ar seną pastatą apskritai verta išsaugoti. 2021 m. Utrechto savivaldybė oficialiai atsisakė ankstesnio sprendimo pastatą nugriauti. Tyrimai parodė, kad dalį esamos struktūros galima išsaugoti ir pritaikyti naujai funkcijai. Nuo 2022 m. savivaldybė ir mokyklos administracija kartu rengė pastato atnaujinimo bei išplėtimo projektą, į procesą įtraukdami ir vietos gyventojus.
Architektams teko išsaugoti ne tik pastato išorę, bet ir tas savybes, kurios suteikė jam architektūrinį charakterį. Aukštos erdvės, granito laiptai ir masyvi betoninė konstrukcija tapo atnaujintos mokyklos pagrindu.
Nauja dalis neslepia savo tapatybės
Prie esamo pastato EVA architecten prijungė naują, savarankišką tūrį. Naujoji dalis sąmoningai nekopijuoja 1950-ųjų architektūros, tik iš jos perima kai kuriuos principus.
Esamo pastato betoninės juostos, plieninių langų ritmas ir atvirų bei uždarų fasado plotų santykis tapo atspirties tašku naujam fasadui. Šviesiai geltonų plytų cokolis ir medinės horizontalios juostos suteikia priestatui šiuolaikišką išraišką, kartu vizualiai susiedamos jį su senuoju pastatu.
Pastatas taip pat buvo pritaikytas mokiniams, kuriems reikalinga speciali mokymosi aplinka. Erdvės suskirstytos į tris skirtingo stimuliacijos lygio zonas – mažai dirginančią, vidutinio stimuliavimo ir aktyvesnę aplinką.
Šis principas tiesiogiai perkeltas į esamo pastato struktūrą: skirtingi ugdymo aplinkos tipai išdėstyti per tris jo aukštus. Architektai nebandė panaikinti seno pastato planinės struktūros, o ieškojo būdo ją panaudoti naujai ugdymo sistemai.
Projekto autoriai pabrėžia, kad didžiausia aplinkosauginė nauda pasiekta išsaugant ir pakartotinai naudojant esamą pastatą. Taip sumažintas naujų medžiagų poreikis, statybinių atliekų kiekis ir su statybomis susijusios CO₂ emisijos. Kartu pastatas atnaujintas pagal šiuolaikinius energinius reikalavimus.
