Nagrinėdamas vieno tarptautinio projekto interneto puslapį pamačiau įdomią informaciją – projekto dalyvis prisistato kaip atestuotas architektas ekspertas, nors puikiai žinau, kad jis ne tik nėra baigęs pagrindinių architektūros studijų, bet ir nėra jokių architektūros ar urbanistikos ekspertų tarybų narys.
Keistas atvejis – atestuotas architektas, bet ne architektas (nes nėra išklausęs architektūros profesijos pagrindų). Formaliai jis gali atlikti projekto ekspertizę, bet nėra kompetentingas vertinti architektūros kokybę. Jis gali vadovauti projektui, bet nėra pasirengęs sukurti kokybišką architektūros kūrinį. Be to, šis asmuo sugebėjo įstoti į Architektų sąjungą, ir jo pavardė puikuojasi oficialiame leidinyje „Lietuvos architektai“. Tai jau absurdas, todėl teigiu, kad atestuotas architektas tėra architektūros verslo vadybininkas, nebūtinai susijęs su architektūros menu. Projekto vadovo statusas nėra kompetencijos architektūros srityje rodiklis.
Profesinė architekto kvalifikacija įgyjama ilgametėse universitetinėse studijose, o juridinis atestuoto architekto (projekto vadovo) statusas suteikiamas vadovaujantis tam tikrais formaliais reikalavimais. Šis faktas rodo, kad kalbame apie skirtingus dalykus. Tokia painiava kilusi todėl, kad projekto vadovas (vadybininkas) tapatinamas su pagrindinės projekto idėjos autoriumi (kūrėju), nors akivaizdu, kad vadybininkai dažniausiai nėra kūrėjai.
Ypač sudėtinga identifikuoti profesinę žmonių, dirbančių teritorijų planavimo ir viešojo administravimo srityje, bet pretenduojančių į architekto statusą, kompetenciją. Būtent teritorijų planavimas yra silpnoji grandis, dėl kurios išderinamas teisingas architekto kompetencijos patikrinimas. Mat kompetencija, vertinant teisės aktus ir juridines procedūras, nėra susijusi su klasikine architekto profesijos samprata.
Taip pat neaišku, kas yra architektas ekspertas, nes nežinia, kas yra ekspertizės objektas – architektūrinė kokybė ar atitikimas normoms, taisyklėms, instrukcijoms, reglamentams, procedūroms. Todėl klausimas‚ kas yra architektas – aktualus ir logiškas, nes tikrai nebeaišku, ar architektas yra profesija, ar statusas.
Formalus atsakymas – architektas yra tas, kuris baigė universitetines architektūros studijas pagal pagrindinių (bakalauro) studijų architektūros programą menų srityje architektūros kryptyje, paisant Europos Sąjungos (ES) direktyvos 2005/36/EC, pagal kurią labai aiškiai apibrėžti profesinės architekto kvalifikacijos reikalavimai. Architektūros bakalauro kvalifikacinis laipsnis yra privalomas minimumas bendroje architektūros studijų sistemoje. Neaiškumų kyla kitoje studijų pakopoje, t. y. magistrantūroje, nes yra buvę atvejų, kai architektūros magistro kvalifikacinį laipsnį gavo studentai, studijavę kitose studijų programose arba nebaigę pagrindinių (bakalauro) architektūros studijų.
Architekto darbo neatsiejama dalis, pasak Universalaus Meistro architektų, profesinė etika bei nuolatinis tobulėjimas. Profesinės etikos reikalavimai padeda užtikrinti architektūros kokybę, neleidžia jai tapti rinkos, užsakovų bei jų pinigų įkaite. Kartu labai svarbu nuolat tobulintis, lankyti kursus, plėsti profesines žinias, šviestis ne tik architektūros, bet ir politikos, meno, socialinių mokslų ir kitose srityse. Nes kai tik sustojame mokytis, pradedame judėti atgal.
Todėl galima teigti, kad architektas, architektūros magistras, projekto vadovas, projekto architektūrinės dalies vadovas ir projekto autorius nėra tapačios sąvokos.
Architekto samprata
Realus architekto profesijos turinys apima įvairiausias traktuotes, nesusijusias su formos ir erdvės modeliavimo menu bei mokslu. Studijos menų srityje architektūros kryptyje (pagrindinių ir magistrantūros studijų architektūros programa) tikram architektui profesionalui yra būtina sąlyga, bet nepakankama. Tai tik formali teisė pradėti profesinę veiklą architektūros srityje ir nieko daugiau. Būtini praktiniai įgūdžiai, t. y. architektas yra tas, kuris projektuoja, dalyvauja architektūriniuose konkursuose, turi realizuotų objektų. O kiti architektai tėra studijavę architektūrą.
Architektūros profesinės kvalifikacijos interpretacijų gausa sukūrė situaciją, kuri yra tikras galvos skausmas Lietuvos architektų rūmams (LAR). LAR atestacijos komisija nuolat gauna neaiškių pseudoarchitektų prašymų suteikti jiems profesinę architekto kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Išvada aiški: yra abejotinų studijų programų ir specializacijų, kurias baigę absolventai sukuria problemų profesiniam architektų ratui.
Yra mechanizmas, kaip susikurti veiklą architektūros srityje neturint jokių architektūros amato įgūdžių. Todėl LAR turėtų atidžiai stebėti architektūros studijų procesą ir ypač studijų programų rengimą. Reikėtų pagaliau aiškiai įvardyti, kas ir kokias studijų programas sukūrė ir kokie yra tų programų padariniai. Studiją apie architektų rengimą Lietuvoje būtina atlikti dėl dviejų priežasčių.
Pirma, kartkartėmis atvykstantys tarptautiniai studijų programų vertinimo ekspertai vertina tik studijų programą, jos struktūrą, bet visiškai nekomentuoja dalykų, susijusių su studijų programų realizavimo mechanizmu (valdymu, administravimu, valdymo kontrole, mokyklos struktūra), dėstytojų kompetencija ir pan. Antra, aukštosios architektūros mokyklos negali pačios objektyviai įvertinti mokykloje vykstančių procesų dėl painios interesų struktūros ir sovietinio mentaliteto, dėl kurio rimta ir objektyvi savianalizė traktuojama kaip didelė grėsmė susiklosčiusiai sistemai.
