„Tu neskubėk, man reikės pavaduotojo, patarė man B. Šešplaukis. Labai nesispyriau. Rugsėjį sutikau eidamas naujas pareigas. Be tiesioginių gamybos planavimo, ekonomikos klausimų, teko koordinuoti Kauno, Jonavos, Kėdainių, Alytaus, Utenos statybos organizacijų veiklą“, – kalbėjo A. Šeštakauskas.
Tačiau jo profesinių pastangų viršūne daug kas laiko Mažeikių naftos perdirbimo įmonės komplekso statybą. Statybininkų asociacijos garbės prezidentas prisiminė, kad gigantiška statyba anuomet šlubavo, vienu metu buvo kilusi net mintis įsteigti ministro pavaduotojo – Mažeikių statybos tresto valdytojo – pareigybę. Tačiau A. Šeštakauskas buvo paskirtas atsakingu už visų naftos perdirbimo įmonės kompleksų statybą ir paleidimą.
Mažeikiuose buvo sutelkti didžiuliai materialiniai ištekliai, dirbo daugiau kaip 30 subrangos organizacijų, per 5 tūkstančius statybininkų. Iš Maskvos lankėsi ministrai su palydomis, jų pavaduotojai.
„Įdomi tų laikų mano darbo savaitės nuotrauka. Pirmadieniais ir antradieniais būdavau Vilniuje, vakare Kaune, tarpinėje stotyje. Namuose pernakvodavau ir prieš švintant – į Mažeikius. Penktadieniais vėl Vilniuje. Mažeikiuose tekdavo praleisti ir po dvi savaites, ypač finišo tiesiojoje, kai santykiai tapdavo įtempti lyg styga. Vis tiek vienas iš subrangovų pasiskundė Maskvai, kad per retai būnu statybvietėje. Tada sulaukiau sąjunginio ministro telegramos: „Įpareigoju važiuoti ir nepalikti statybos be mano leidimo iki jos sėkmingo atidavimo.“ Šiandien kelia šypsnį, o tada…“ – nutęsė A. Šeštakauskas.
Jo biografijoje – ir desantas į Sibirą, kur kartu su gelbėtojais iš Lietuvos dirbo žemės drebėjimo nusiaubtoje Armėnijoje – Spitako mieste.
Pasitikėjimas 20-čiai metų
Lietuvos statybininkų asociacija – A. Šeštakausko idėja. 1993 metų kovo pradžioje tuometis ministras pirmininkas Bronislovas Lubys pakvietė statybos įmonių, kurios dirbo už šalies ribų, vadovus pasitarti, kaip plėsti statybų eksportą. Jis paragino tokias įmones vienytis ir įkurti asociaciją. A. Šeštakauskas tuo metu turėjo įsteigęs įmonę „Rustas“.
„Premjeras, padaręs įžangą, atsistojo ir taręs: aš neturiu laiko, tu, Adakrai, sėsk ir tęsk toliau – išėjo. Taip ir tęsiau – 20 metų. Asociacijos signatarės buvo 24 įmonės, palikau per 150 narių. Bėgant metams keitėsi asociacijos tikslai, veiklos metodai, prioritetai. Ji tapo statybininkams atstovaujančia grandimi valstybės valdžios ir valdymo institucijose, padėjo išsaugoti ir išplėtoti statybos potencialą, sudaryti palankesnes sąlygas investuotojams, užmezgė tarptautinių ryšių. Buvo akimirkų, kai manydavau, kad ne tuo keliu einu. Tačiau dabar žinau, kad grąžinęs laiką atgal pagrindinių orientyrų nekeisčiau“, – sakė A. Šeštakauskas.
