Žvilgsnis pro dešimtmečių langą

2014 kovo 17 d.

Daugiau kaip tris dešimtmečius jį buvo galima sutikti įvairiausiose situacijose: statybvietėse, prie ministro stalo, statybininkų asociacijos būstinėje, šventėse. Bet jubiliejinio 75-ojo gimtadienio, kurį pažymėjo praėjusių metų gruodžio 1-ąją, išvakarėse Adakrą ŠEŠTAKAUSKĄ pavyko sutikti neįprastoje vietoje – namuose. „Taip, metai bėga …“ – tarstelėjo.

Idėjos svarba

„Turėdamas nemažą gyvenimo patirtį, bendraudamas su įvairiais verslo, valdžios atstovais manau, kad galiu sakyti, jog visų gyvenimo sričių, įskaitant ir statybų sektorių, sėkmę lemia atsakymas į klausimą, ar turime idėją. Tikiu ir linkiu, kad ji atsirastų ir lydėtų mūsų kraštą dabar ir visada“, – sakė A. Šeštakauskas.

Jis galėjo būti geras mokytojas, kaip ir tėtis, nebūtų labai apsirikęs įstojęs tada į populiarų Mičiurino sodininkystės ir daržininkystės technikumą – jį ir siūlė artimieji. Atsitiktinė pažintis su būsimu statybų inžinieriumi – studentu Jonu Šalaševičiumi – lėmė, kad įteikė prašymą stoti į tuometį Kauno politechnikumą, rinktis statybos specialybę. Prašymą nunešė sesuo.

Aštuoniolikmetis statybos technikas, gavęs paskyrimą arčiau namų (tėviškė – Lazdijų rajono Krosnos kaimas), tapo Marijampolės betono dirbinių įmonės cecho meistru, po kelių mėnesių – lyg ir viršininku.

„Patirties jokios, darbo su žmonėmis jokio. Užtat cecho vyrai buvo su „patirtimi“. Gaminome betono vamzdelius melioracijai. Keraminių trūko. Dienos produkciją kraudavome į atskirą rietuvę. Suskaičiuodavau. Apsukruoliai sumanė vakarykščius vamzdelius pernešti į naują krūsnį, o „sutaupytą“ cementą nugvelbti. Supratau, kad ne kiekvienu reikia pasitikėti. Galima sakyti, kad šaukimas į kariuomenę tada išgelbėjo nuo didesnių nemalonumų. Nors treji metai joje – skylė profesinėje biografijoje“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

Grįžęs į Marijampolę jis dirbo statybos valdyboje. „Vienądien jau vakarop gaunu žinią: statybos ministras šaukia prisistatyti į valdybą. Ministras? Mane? Tada iš arčiau pamačiau Romualdą Sakalauską. Sako, Vilkaviškyje nesant apimčių statybos valdyba naikinama ir steigiamas ūkiskaitinis baras, siūlome į viršininkus. Nuvykau. Gal šiandien ten ir būčiau kur nors sargas, jei ne sulaužytas pažadas. Mat vietos valdžia mūsų pastatytame name man žadėtą butą atidavė futbolininkui. Tada pasiprašiau perkeliamas į Kauną, pareiškęs norą mokytis tuomečio Politechnikos instituto vakariniame skyriuje“, – prisiminė A. Šeštakauskas.

Patekęs į Kauno pirmojo statybos tresto 43-iąją statybos ir montavimo valdybą, iškopė į valdybos vyriausiuosius inžinierius, tapo Kauno antrojo statybos tresto 4-osios statybos valdybos viršininku. „Inkaras“, „Aidas“, Garliavos remonto mechaninė gamykla, Medicinos preparatų įmonė, Žemės ūkio akademija, kiti objektai – įrašys autobiografijoje. Statė ir Jonavoje, gyvenamuosius namus – tai buvo neįkainojamos patirties mokykla.

Tramplinas

Darbas Jonavos statybos treste, ypač organizuojant Azoto trąšų gamyklos karbamido komplekso statybą, buvo tarsi tramplinas tolesniam A. Šeštakausko profesiniam augimui. Šalia Jonavos buvusiame kariniame poligone jau vyko Azoto trąšų gamyklos statyba. Statybos treste dirbo per 1300 žmonių.

„Paskirtas tresto vyriausiuoju inžinieriumi, patekau į vadinamąją didžiąją statybą. Sąjunginės reikšmės. Tinklinis planavimas, dešimtys subrangos organizacijų, ministrų pavaduotojai ir kiti aukšto rango vadovai iš Maskvos… Gaudavome ne tik pylos, bet ir gerų patirties pamokų, mezgėsi pažintys. Be bendrųjų tresto vyriausiojo inžinieriaus pareigų Jonavoje, teko tiesiogiai vadovauti karbamido gamybos komplekso statybai. Vadovauti tiesiogiai arba būti atsakingam tada reiškė, kad dėl nesėkmės galėsi kaltinti tik save, kad geriausiu atveju rizikuoji karjera ar ministerijos nemalone“, – prisiminė A. Šeštakauskas.

1971 metų pradžioje Statybos ministerijos valia jis buvo paskirtas Kauno pirmojo statybos tresto, stačiusio vadinamuosius civilinius objektus: gyvenamuosius namus, mokyklas, ligonines ir panašiai – valdytoju. A. Šeštakauskui vadovaujant trestui buvo pastatyti pagrindiniai projektavimo institutai, kasmet po 3–4 mokyklas, per 60 tūkst. kvadratinių metrų bendrojo ploto gyvenamųjų namų, kelios ligoninės, kultūros, sporto objektai. Sujungus pirmąjį ir antrąjį trestus, jis tapo jungtinio Kauno statybos tresto valdytoju. Statybos geografija išsiplėtė į šešis regionus.

„Statybininko tokia profesija – vaikščioti skustuvo ašmenimis. Regėdamas tragiškos griūties Rygos prekybos centre padarinius džiaugiuosi, kad mano karjeroje per kelis dešimtmečius to nepasitaikė. O papeikimas buvo įprastas dalykas. Gavau ir aš griežtą nuobaudą – tiesa, jau vėliau ir ne Lietuvoje, bet iš Maskvos – už liberalizmą ir susitaikėliškumą. Sunku tiksliai išversti, bet taip įrašė. Tai buvo nepagrįsto, sukurpto skundo iš Kauno aidas“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

Dirigento vaidmuo

1978 metais Lietuvoje ministru tapo Bronislovas Šešplaukis. A. Šeštakauską tuo metu kvietė į dėstytojus antraeilininkus Kauno politechnikos institute. Tam reikėjo ministro leidimo.

    Komentarai