Valdžia ilgą laiką neapsisprendusi, kaip turėtų atrodyti Lukiškių aikštė, delegavo Kultūros ministerijai ir Šiuolaikinio meno centrui inicijuoti „saugesnį“ būdą idėjoms plėtoti – kūrybines dirbtuves.

Pakvietusi dalyvauti 5 kūrybines komandas, ŠMC komanda parengė namų darbus: dirbo su visų penkių projektų autoriais, konsultavosi su istorikais, menininkais, urbanistais, valstybinės reikšmės renginių protokolo, technologijų bei teisės specialistais. Kūrybinių dirbtuvių metu suburtos kelios naujos kūrybinės komandos, padedančios memorialo idėjų autoriams plėtoti savo sumanymus.

Dauguma pasiūlytų memorialų, organizatorių teigimu, kompleksiški: susideda iš keleto elementų ir yra kuriami pasitelkiant šviesos bei vandens efektus, atsižvelgiant į metų laikų kaitą, miestiečių, miesto svečių ir valstybės poreikius. Drauge jie labai įvairūs: skiriasi autorių nuomonės, kam konkrečiai šis memorialas turėtų būti skirtas, kaip reikėtų išreikšti pagarbą ir kaip saugoti valstybingumo atmintį.

Užbaigus kūrybines dirbtuves, autoriai toliau vystys savo pasiūlymus atsižvelgdami į ekspertų komisijos išsakytas rekomendacijas, tobulindami savo projektų istorinio naratyvo niuansus, technologinius aspektus, derindamiesi prie ryškėjančių šiuo metu rekonstruojamos Lukiškių aikštės landšafto savybių ir architektūrinių bei apželdinimo elementų.

Kūrybinių dirbtuvių organizatoriai tikisi ir to, kad viešas eskizų pristatymas padės užmegzti dialogą su įvairių sričių specialistais, interesų grupėmis ir miestiečiais. Idėjų autoriai, prieš pateikdami galutines savo pasiūlymų versijas galutinei projektų atrankai, turės galimybę atsižvelgti į viešai (ar kreipiantis į kūrybinių dirbtuvių organizatorius) išsakomas nuomones ir naujus argumentus.

Tolesniuose dirbtuvių etapuose išplėtoti ir detalesni projektai bus pristatyti visuomenei po rekonstrukcijos atidarytoje Lukiškių aikštėje ir parodoje Šiuolaikinio meno centre. Paskutiniame projekto etape iš penkių pasiūlymų bus išrinktas vienas – šiame balsavime dalyvaus ir ekspertų komisija, ir visuomenė.

Viešai paskelbus penkių komandų sukurtas memorialo idėjas, keli Seimo nariai sunerimo, jog vykstančiose Lukiškių aikštės memorialo kūrybinėse dirbtuvėse ignoruojama dar pavasarį parlamento išreikštą pozicija įamžinti Vytį.

Rašte teigiama, kad Kultūros ministerijai inicijavus kūrybines dirbtuves buvo išrinkti penki projektai, tačiau tik viename iš jų numatytas Vyčio paminklas. Dar daugiau – siūloma konkurso nugalėtoją išrinkti visuomenės balsavimu per elektroninę sistemą, nepaisant nei aiškios visuomenės, nei Seimo narių, kaip tautos atstovų, nuomonės. Beje, bendros nuomonės nepavyksta rasti jau keliolika metų.

Seimo nariai primena, kad tiek visuomenė, tiek Seimas yra aiškiai pasisakęs už Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje. Šių metų kovą „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 76 proc. respondentų pritaria Vyčio paminklui Lukiškių aikštėje.

Primenama ir tai, jog Seimas taip pat kone vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kurioje pasisakė, kad Lukiškių aikštėje turi būti atidengtas paminklas tautos ir valstybės simboliui Vyčiui.

Kūrybinių dirbtuvių dalyvių idėjos Lukiškių aikštės memorialui:

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Kūrybinės grupės projektas (architektai Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis, Linas Naujokaitis, dailininkas Rimantas Dichavičius, skulptorius Arūnas Sakalauskas).

Kūrybinės grupės siūlomas memorialas susideda iš trijų pagrindinių elementų – memorialinio apskritimo aikštės grindinyje, Vyčio skulptūros su horizontaliu postamentu ir valstybinės vėliavos ant stiebo aikštės centre.

Memorialinis apskritimas – daugiaprasmis etnografinis ženklas „Rėdos ratas“ – formuojamas kaip aikštės kompozicijos branduolys. Tai skelto granito trinkelėmis grįstas ir pjauto granito plokštėmis įrėmintas apskritimas, projektuojamas aikštės grindinyje ties ašimi, kuri jungia Aukų gatvėje (į pietus nuo aikštės) esančius memorialus su šiaurinėje aikštės pusėje stovinčiu kryžiumi, skirtu 1863 m. sukilėliams atminti.

„Rėdos ratas“ šiame projekte simbolizuoja 2018-ais metais minimą šimtmetį nuo Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo. „Rėdos rato“ kraštuose komponuojamos granitinės plokštės su Lietuvos Nepriklausomybės ir Nepriklausomybės atkūrimo aktų tekstais.

Šiaurinėje rato dalyje suprojektuotos pusapvalės granitinės plokštės, kuriose įamžinamas 1918–1990 metų laikotarpio aukų mastas. Jose lietuvių ir anglų kalbomis įvardijama, kiek Lietuvos piliečių šiuo laikotarpiu žuvo kovose, sukilimuose, įkalinimuose, teroro aktuose, taip pat – kiek jų buvo ištremta ir pasitraukė nuo okupacinio režimo.

Pietinėje rato dalyje, orientuotoje į Gedimino prospektą ir Aukų gatvę, grindinyje įkomponuotas užrašas „Kas lengvai pamirštama, lengvai gali pasikartoti“, kaip priminimas būti budriems ir saugoti iškovotą laisvę.

Rato centre komponuojamas meninis akcentas, skirtas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti ir pagerbti. Ties juo galėtų susitelkti aukų paminėjimui skirti simboliniai ritualai. Projekte numatoma, kad į Vilnių atvykę kitų šalių vadovai pagerbdami kovojusius už Lietuvos laisvę čia padėtų vainikus.

Memorialinio rato link nukreipta dinamiška horizontali linija, pabrėžta specialiu dekoratyviniu apšvietimu. Tai – svarbiausiems Lietuvos tūkstantmečio įvykiams, nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo 1009 m. iki šių dienų, pažymėti skirta granitinė juosta. Istorinė granito juosta veda nuo aikštės rytinės pusės aikštės centro link ir formuoja antrojo meninio akcento – „Laisvės kario“ skulptūros – postamentą. Juosta yra statmena architektūriniame aikštės projekte esančiam granito takeliui, vedančiam nuo projektuojamo „Rėdos rato“ iki šiaurinėje aikštės dalyje esančio memorialinio kryžiaus.

Trečiasis projekte siūlomas memorialinis akcentas – valstybinė vėliava ant stiebo aikštės centre, matoma iš daugelio miesto apžvalgos taškų ir išryškinanti bei užbaigianti Aukų gatvelės monumentų suformuotą aikštės simetrijos ašį. Vykstant aikštės rekonstrukcijai toks stiebas su vėliava siūlomoje vietoje yra įmontuotas.

Visų memorialo elementų gamybai numatytos ilgaamžės medžiagos (natūralus akmuo, vandalizmui ir atmosferos poveikiui atsparus stiklas, bronza ir pan.). Svarbiausius memorialo akcentus planuojama pabrėžti ir išryškinti pasitelkus šviesų techniką, kitomis meninėmis ir techninėmis priemonėmis.

[/su_note]

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Tomo Grunskio ir kolektyvo „aexn“ projektas.

Svarbiausia šio projekto autorių kolektyvo nuostata – ta, kad žmogaus gyvybė yra aukščiausia įmanoma auka, kuri Lietuvos laisvės kovose buvo paaukota asmeniniu kovojusiųjų sprendimu. Todėl šiuo projektu siekiama įamžinti kiekvieno žuvusio kovotojo vardą, suteikiant galimybę mūsų dienų visuomenei betarpiškai ir asmeniškai suvokti asmeninio pasiaukojimo dėl aukštesnio tikslo mastą ir reikšmę.

Architektas T. Grunskis ir jo kūrybinė komanda Lukiškių aikštės grindinyje, pradedant ties Gedimino prospektu, siūlo įrengti iš Vyčio kryžiaus formos segmentų sudarytą aikštės dangą. Kiekvienas čia esantis Vyčio kryžius ženklintų vieno iš žuvusiųjų gyvybę. Numatyta pagaminti šio kryžiaus formos šviečiančius dangos elementus, idealiai pritaikytus lauko sąlygoms ir keičiančius šviesos spalvą trimis režimais: žuvusiojo gimimo dienos data kasmet būtų pažymima geltona šviesa, žūties diena – raudona, o vasario 16-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės dieną – visi elementai šviestų balta šviesa.

Šį dinamiškai šviečiantį memorialinį grindinį projekte papildo dar keletas memorialinių akcentų, įgyvendinamų taip pat pasitelkus šviesą. Pietinėje Lukiškių aikštės dalyje, orientuotoje į Genocido muziejų, siūloma vieta simboliniam Laisvės aukurui. Šis aukuras – tai interaktyvus didesnio mastelio Vyčio kryžius, nuolat lėtai pulsuojantis šviesa ir reaguojantis į žmogaus prisilietimą. Palietus jis palengva pradeda šviesti stipriau – kuo daugiau žmonių jį liečia, tuo stipriau kryžius švyti. Šis archajiškas pagarbaus kolektyvinio prisilietimo veiksmas primins šių dienų visuomenės atsakomybę už laisvę bei santarvės ir susitelkimo aukštesniam tikslui svarbą.

Lukiškių aikštės šiaurinėje dalyje, ties 1863-ųjų sukilimo aukų memorialo vieta, siūloma įrengti Sukilėlių alėją – rusenančia šviesa apšviestą taką, kuris į kiekvieną juo einantį reaguotų intensyvesne šviesa. Šiame grindinyje būtų sužymėtos reikšmingos Lietuvai sukilimų datos. Tai būtų memorialinis takas, skirtas kovojusiųjų ir žuvusiųjų sukilimuose atminčiai.

Galiausiai, likusioje Lukiškių aikštės erdvėje – medžiais, žole ir kitais augalais apželdintame plote – siūloma įrengti į žemę įmontuotus šviestuvus, kurie naktį šviestų lyg jonvabalių pilnas laukas. Ši šviesa būtų skirta rezistencijos judėjimui, kuriame dalyvavusieji nuo dienos šviesos slėpėsi naktyje.

Kiekviename Vyčio kryžiaus formos grindinio elemente siūloma įmontuoti technologiją, susietą su laisvai prieinama informacija, kuri leistų sužinoti žuvusiojo vardą, pavardę bei gimimo ir žūties datas, jei tokia informacija yra žinoma (tam galima pasitelkti šiuolaikines, ateityje dar tobulėsiančias informacines technologijas). Memorialas būtų įgyvendinamas palaipsniui, nes šiuo metu dar nėra žinomos visų kovojusiųjų pavardės bei gimimo ir žūties datos. Šį darbą atlieka Genocido muziejaus Vardyno skyrius, o memorialo projektas galėtų paskatinti piliečius aktyviai siųsti informaciją šiam skyriui ir įsitraukti į vardyno sudarymą. Net jei išsamaus vardyno sudarymas yra labai sunkiai įgyvendinamas uždavinys, siekti to, projekto autorių nuomone, yra būtinybė. Todėl šiuo projektu būtų ne tik įamžinamas žinomų kovotojų už laisvę atminimas, sykiu keliamas uždavinys įvardyti kiekvieną kovojusįjį ir žuvusįjį, jo gyvenimo ir kitus faktus bei pateikti juos visuomenei.

Šio kompleksiško, interaktyvaus ir tęstinio projekto pavadinimas – „Šviesti tiesa“. Šviesa čia atkleidžia tiesą apie laisvės kovas skirtingais istorijos laikotarpiais.

[/su_note]

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Andriaus Labašausko projektas.

Skulptorius ir dizaineris Andrius Labašauskas siūlo į aikštę pažvelgti kaip į laisvą viešą erdvę. Jo pasiūlymas – formuoti memorialą įtraukiant pačioje aikštėje vykstančius gyvus procesus. Savo pasiūlymu Labašauskas klausia: ar koks nors monumentas gali atstoti pievoje bėgiojančių̨ vaikų, kamuolį̨ spardančių̨ mamų̨, sumuštinius tepančių tėvų̨ ir šachmatais žaidžiančių̨ senjorų vaizdą̨? Jo manymu, piliečiai pačiu savo buvimu viešoje erdvėje kiekvieną akimirką kuria vis naują laisvės vaizdinį, turintį daugybę scenarijų̨ ir galimybių, priklausantį jį kuriantiems laisvos Lietuvos piliečiams ir už laisvę kovojusiems.

Autorius siūlo aikštėje suformuoti kalvą, kurios pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas šlaitas, būtų užbaigtas vertikaliu, griežtos formos, skulptūrinės plastikos memorialiniu reljefu. Likusi kalvos dalis susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį.

Kalvos šlaite formuojamą memorialinę sieną – skulptūrinį memorialo reljefą – menininkas ketina sukurti darydamas medžių kamienų ir medžio ruošinių atliejas. Kaip atspirties tašką autorius pasitelkia medinių partizanų bunkerių sienos pavyzdžius bei miško – lietuviams svarbaus ir strategiškai, ir sakraliai – elementus.

Gauta „negatyvi“ reljefinė forma pagal menininko sumanymą, esant tam tikram saulės apšvietimui, formuos realistiškos bunkerio sienos ir miško elementų iliuziją. Kitu paros metu ji bus regima kaip stilizuota medžių atlieja – nuoroda į mišką, t. y. erdvę, kurioje gyveno ir kovojo laisvės kovų dalyviai. Kadangi šis reljefinis elementas bus suformuotas šlaite, jis simbolizuos ir kitą erdvę – pogrindį, kuriame vyko pasipriešinimas. Tokiu būdu lygioje aikštėje suformuota kalva taps su fortifikacija susijusiu atminties simboliu, pabrėžiant, kad laisvės kovų dalyviai gynė̇ tai, kas jiems buvo šventa – savo namus ir gimtinę.

Autorius siekia, kad suformuotame landšafte įkurdintas minimalistinis reljefas primintų, kam turime būti dėkingi už savo privilegiją gyventi laisvi. Ornamentiškoje skulptūrinėje formoje būtų įrašyti laisvės kovų dalyvių slapyvardžiai (Liepa, Ąžuolas, Vytis, Beržas, Drebulė ir kiti). Yra žinoma, kad slapyvardžiais buvo naudojamasi tiek 1863 metų sukilime, tiek pokario rezistencijos judėjime, ir kad po vienu slapyvardžiu neretai slėpdavosi bent keli žmonės, idant suklaidintų juos persekiojusius agentus – tokiu būdu memoriale bus įamžinti ne keletas konkrečių kovotojų, o visi, vienaip ar kitaip prisidėję prie laisvės kovų.

Tarp šio reljefo ir priešais esančio Genocido aukų̨ muziejaus (ir jo cokolyje iškaltų laisvės kovų dalyvių pavardžių) formuojama erdvė taps patogia susibūrimo aikštele, apsupta memorialinių akcentų ir tinkama oficialiems reprezentaciniams renginiams.

[/su_note]

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Algimanto Lelešiaus projektas.

Algimanto Lelešiaus siūlomas memorialas – devynių mažosios architektūros kūrinių – nedidelių baseinėlių – kompozicija, išsidėsčiusi visame aikštės plote Vyčio kryžiaus forma. Kiekvienas iš devynių akcentų šiame projekte simbolizuoja vieną Lietuvos valstybingumo šimtmetį, pradedant tryliktuoju ir baigiant dvidešimt pirmuoju amžiumi. Šis kryžius skirtas atminti visiems, žuvusiems kovoje nuo Mindaugo laikų iki šių dienų, ir patrauklia forma priminti Lietuvai svarbiausius praėjusių šimtmečių įvykius.

Kompozicija sujungia reprezentacinę, rekreacinę ir edukacinę aikštės funkcijas: chronologiškai dėliojamus istorinius įvykius simbolizuoja skulptūriniai baseinėliai su tyliai čiurlenančiu vandeniu ir subtiliais šviesos efektais. Istorikui, buvusiam tremtiniui, dabartiniam Kazlų Rūdos muziejaus kraštotyrininkui meninius memorialo aspektus įgyvendinti padeda profesionali architektų ir skulptorių grupė, dirbanti pagal idėjos autoriaus siužetines gaires ir pasiūlymus plastiniams sprendimams.

XIII amžių šioje architektūrinėje grupėje pažymi karūnos formos baseinėlis inkrustuotu dugnu, pažymintis Mindaugo karūnavimą. XIV amžių žymi katalikiško kryžiaus formos baseinas su tekančiu vandeniu, simbolizuojantis Lietuvos krikštą. XV amžių žymi stilizuota dviejų ąžuolo lapų forma ir pergalingas vertikalus skydas arba vėliava ant stiebo – tai Žalgirio mūšio simbolis. XVI amžiaus Liublino uniją su Lenkija žymi dviejų kardų sąjunga. XVII amžių žymi ašaros formos baseinas gedulingu juodu dugnu: taip primenama, kad šiame amžiuje Rusijos carinė kariuomenė užėmė ir nusiaubė Vilnių. XVIII amžius pažymėtas perpus skilusiais Gedimino stulpais, simbolizuojančiais Lietuvos ir Lenkijos respublikos žlugimą. XX a. minimas kaip kruvinasis amžius – čia dominuoja raudona spalva ir kovoje sukryžiuotų kardų siluetas. Galiausiai, XXI amžių simbolizuoja stilizuotas karinių oro pajėgų lėktuvas, žymintis Lietuvos įstojimą į NATO.

Baseinėlių dugne formuojami piešiniai su toms epochoms ir įvykiams būdingais simboliais ir ornamentais. Baseinėliai visiškai negilūs, todėl jų dugno piešinys per vandenį gerai matomas vasarą, o žiemą, išjungus fontanus, jie tampa antspaudus primenančiais skulptūriniais reljefais – savarankiškais architektūriniais akcentais. Tiek vasarą, tiek žiemą jie paryškinami ir išskiriami specialiu apšvietimu.

Projektas, nepaisant milžiniško Vyčio kryžiaus mastelio, sklandžiai įsiterpia į esamą architektūrinį aikštės projektą. Šiuo kūrybinių dirbtuvių etapu į kuriamą memorialinį ansamblį siūloma integruoti ir valstybės vėliavą, tačiau jos vietą ir mastelį reikėtų priderinti prie memorialinių akcentų išdėstymo. Tokiu būdu Lukiškių aikštės plane būtų įamžinti du svarbūs Lietuvos valstybės simboliai – Vytis ir Vyčio kryžius.

Idėjos autorius akcentuoja ir rekreacinę aikštės funkciją bei siūlomo memorialo patrauklumą turistams, kurie apie memorialo simboliką būtų informuojami bukletais, ekskursijose, kitur platinamuose memorialo aprašymuose. Vienas iš autoriaus pasiūlymų – visoje aikštėje atsisakyti stacionarių suolų, juos pakeičiant nuomojamomis kėdėmis, kurias kiekvienas galėtų pasistatyti prie konkretaus baseinėlio, ant vejos ar kitur. Keliavimas nuo vieno baseinėlio prie kito būtų puikus maršrutas klausantis pasakojimų ir kalbantis apie šalies istoriją.

[/su_note]

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

Dariaus Žiūros projektas.

Filmų ir meno instaliacijų kūrėjo Dariaus Žiūros siūlomo memorialo projekte sujungiami du tradiciniai atminties pagerbimo ritualai: tylos minutė ir garbės sargyba. Tačiau jo siūlomoje garbės sargyboje budėtų ne kariškiai, atstovaujantys šalies piliečiams – šiame memoriale amžinoje garbės sargyboje galėtų stovėti kiekvienas iš mūsų. Svarbiausias Žiūros siūlomo memorialo projekto tikslas – įamžinti atmintį, kurią palaiko ne statiška reprezentacinė forma, bet konkretus veiksmas, savanoriškas dalyvavimas.

D. Žiūra kviečia visus norinčius tylos minute pagerbti žuvusiųjų ir kovojusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Šiam ritualui sukurta erdvė – tai ir rimties, susikaupimo vieta, ir minimalistinė filmavimo studija, kurioje ritualo metu įrašomas trumpas begarsis filmas – dalyvaujančiojo videoportretas. Kiekvienas toks įrašas netrukus papildo nuolat augantį portretų archyvą, o šiame archyve besikaupiantys įrašai nenutrūkstamai transliuojami aikštėje – amžinosios garbės sargybos ekrane – ir specialiame projekto tinklapyje.

Dalyvavimas projekte yra atviras visiems, neatsižvelgiant į socialinį statusą, užimamas pareigas ar išvaizdą: dalyvauti gali kiekvienas nuo benamio iki verslininko, nuo suaugusiojo iki vaiko, tiek vilniečiai, tiek miesto ir Lietuvos svečiai. Dalyvaudamas šiame projekte kiekvienas informuojamas, kad savo veiksmu pagerbia kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę. Vienam dalyviui/ei garbės sargyboje galima stovėti tiek laiko, kiek jis ar ji nori ir gali tam skirti.

Šiam ritualui Lukiškių aikštėje menininkas su kūrybine komanda kuria architektūrinę struktūrą, kurią sudaro dvi atskiros erdvės, skirtos tiesioginiam dalyvavimui ir videoįrašams. Pirmoji – atvira, tik iš dalies atskirta nuo aikštės, siekiant sukurti ritualui reikalingą rimtį, ramų foną. Antroji – visiškai uždara, jos interjeras matomas tik per specialią perregimą sieną, čia akcentuojamas patalpos gilumoje esantis amžinosios garbės sargybos ekranas. Tuščia interjero erdvė, skirianti žiūrovą nuo ekrano, sukuria pagarbų atstumą ir suteikia čia rodomiems portretams rimties ir ramybės. Abu architektūriniai elementai bus sukurti naudojant ilgaamžes, subtilias medžiagas, paryškintas šviesos efektais – specialiu apšvietimu, atspindžiais, atsižvelgiant į paros ir metų laikų kaitą.

Ekrane vienas po kito rodomi šioje garbės sargyboje stovintys žmonės – anksčiau nusifilmavusių dalyvių portretai. Tą patį vaizdą galima stebėti ir memorialo tinklapyje, tačiau tinklapis atlieka ir papildomas funkcijas: čia galima susipažinti su projekto istorija, pagal filmavimosi datą netgi galima susirasti savo videoportetus, jais dalytis socialiniuose tinkluose ir kituose tinklapiuose.

Neregistruojami nei dalyvių vardai, nei kiti asmeniniai duomenys. Žmonės gali dalyvauti projekte ir nusifilmuoti daugiau nei kartą. Per šiuos atsikartojančius veidus, metų laikų kaitą, besikeičiančius drabužius ir kitas subtilias detales ilgainiui įrašuose atsiskleis laiko tėkmė. Tai atveria dar platesnes galimybes pakartotiniems oficialiems ir asmeniniams ritualams.

[/su_note]