Justina GRAINĖ

Prabilus apie viešąsias erdves, žvilgsniai dažniausiai krypsta į sostinę – pastaruoju metu buvo daug diskusijų dėl reprezentacinių miesto aikščių tvarkymo, skulptūrų pobūdžio jose, transporto srautų lėtinimo, gatvių pritaikymo miestiečių rekreacijai ir daugelio kitų svarbių miestiečiams klausimų. 2023 metų pabaigoje Vilniaus miesto vyriausiąja architekte tapusi Laura Kairienė neslepia buvusi nustebinta, kad architekto žvilgsnio reikia kone kiekviename savivaldybės sprendime. Mūsų skaitytojams architektė pasakoja apie planuojamus darbus mieste, savo Vilniaus viziją ir kokią kainą tenka sumokėti įsivėlus į nesibaigiančius ginčus dėl miesto viešųjų erdvių. 

„Miesto vyr. architekto pareiga – kurti Vilnių taip, kad jis būtų patogus gyventojams, verslui, patrauklus sostinės svečiams. Rasti geriausius sparčiai augančios sostinės teritorijų planavimo ar žaliuojančio kraštovaizdžio klausimų sprendimus – daug ambicijų ir kūrybiškumo reikalaujantis iššūkis“, – pristatydamas naująją miesto vyriausiąją architektę sakė Adomas Bužinskas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius. 

Darbų gausoje pabendrauti su mūsų žurnaliste sutikusi L. Kairienė neslepia, kad iššūkių naujame darbe jos laukia dar daugiau.

Po pirmųjų mėnesių [pokalbis vyko 2024 m. pavasarį – SA.lt] einant naujas pareigas, ar tokias jas įsivaizdavote?

Jau dabar galiu pasakyti, kad matant, kiek darbų tenka architektui, jų Vilniuje reikėtų bent trijų, o gal ir penkių. Yra daugybė skirtingų darbų: ne tik kūrybinis ar administracinis, bet ir politinis (formuojant gaires), komunikacinis (bendraujant su visuomene ir žurnalistais).

Juokaujame, kad architektūros skyriui teks ir gatves planuoti, nes tai yra miesto dalis, kuri negali būti atiduota tik transporto infrastruktūrai, negalvojant, kokių pasekmių urbanistinė plėtra turės ateičiai. Turime mąstyti kompleksiškai. Darbo labai daug, bet viskas labai įdomu. 

Monikos Požerskytės nuotr.

Dėl gatvių miesto valdžia sulaukė nemažai kritikos. Gatvių humanizavimu pradėjo domėtis netgi generalinė prokuratūra, specialiosios tarnybos negalėjo pravažiuoti siauromis gatvėmis ir buvusios valdžios sprendimą naujai atėjusiam merui teko atšaukti. Kaip taip nutinka? Kiek šiuose procesuose dalyvauja architektas?

Tai buvo daroma kaip eksperimentas ir sveikinu su tuo proveržiu, parodant, kad gali būti kitaip viešojoje erdvėje. Ar visos gatvės Vilniuje turi būti lėto eismo? Tikrai ne. Miesto planuotojams tai yra nauja, gyventojams – taip pat. Tas eksperimentas kai kur pasisekė, o kai kur – ne. Nereikia kažko kaltinti, reikia žengti pirmyn ir daryti, kad būtų geriau. Deja, galimybės ribotos, tad tenka spręsti, kaip vienoje erdvėje įtalpinti gatvę, pėsčiųjų taką, dalį dviračiams, medį, ir kad visi būtų patenkinti. 

Visas pasaulis lėtina eismą mieste. Mes, deja, vis dar turime labai mėgstantį vairuoti miestą, nes daugiausia plėtros vyksta sostinės pakraščiuose. Ir niekas net nesvarsto apie tokius neapčiuopiamus dalykus kaip klimato atšilimas. Reikėtų diskutuoti, kodėl gatvių siaurinimas virto tuo, kuo virto, bet kad kai kur to reikia, aš sutinku. Taip, transportininkai turi modeliuoti srautus, juos skaičiuoti, bet idėja, kokia ši viešoji erdvė turi būti ir ko ja bus siekiama, turi pereiti miesto architektų atsakomybei.

Kaip manote, kokį santykį su žmogumi kuria Vilnius kaip miestas?

Gaunu labai daug atsiliepimų, kad Vilnius yra nuostabus miestas. Gyventojų didėjimas rodo, kad žmonėms patinka čia gyventi. Norėčiau, kad galėtume atliepti visų socialinių grupių poreikį, nes miestas nėra tik gatvės ir namai. Tai yra ir žmonės.

Kartais atrodo, kad miestiečiai nemano galintys prisidėti prie savo aplinkos kūrimo. Gal tai susiję su procesais, kurie neduoda rezultato, arba su faktu, kad neatsižvelgiama į jų aktyvumą. 

Pastaruoju metu savivaldybėje darėme eksperimentus su visuomenės įsitraukimu, kurie pasiteisino, tad dabar ir įstatymu bus numatyta daugiau įtraukti gyventojus. Žinoma, kyla klausimas, kur yra riba tarp galimybės pasisakyti gyventojui, kuris nėra profesionalas. Bet manau, kad miesto draugiškumas labai priklauso nuo gyventojų. Ar miestas galėtų daryti daugiau? Žinoma, mes visi visada galime daryti daugiau. 

Sakote, kad svajojate, jog Vilniaus viešosiose erdvėje būtų daugiau meno. Daug diskusijų sostinėje yra sukėlę sovietiniai paminklai ir skulptūros. Nukėlus Žaliojo tilto skulptūras, galiausiai ten liko tušti pjedestalai. Vietoj P. Cvirkos taip pat neiškilo joks naujas objektas. Kaip vertinate paminklų nukėlimo procesus?

Tai nėra tik Vilniaus, tai visos Lietuvos problema. Nes mums vis dar skauda dėl tam tikrų įvykių, mes vis dar negalime apie tai kalbėti. Man atrodo, kad kartais turėtume arba šiek tiek palaukti, arba daugiau diskutuoti prieš darydami sprendimus. Kažkaip turime išreikšti savo poziciją dėl tų istorinių žaizdų, bet gal dar neradome būdo, kaip tai padaryti. 

Tai labai karšta diskusija ir norėtųsi, kad ji būtų konstruktyvi, nesibaigtų tik priekaištais vieni kitiems. 

Vilniaus m. savivaldybės nuotr.

Po aršių diskusijų visuomenėje tuščia liko ir Lukiškių aikštė, nors įstatymas dėl Vyčio joje yra priimtas. Kaip Jums pačiai atrodo, ar tokiuose ginčuose nepralaimi visi, kai miestas tarsi praranda galimybę turėti kažką kuriančio išliekamąją vertę?

Vis dar gaunu pasiūlymų, ką būtų galima padaryti Lukiškių aikštėje, ir tai tikrai yra viena aštrių temų. Dažnai Lukiškių aikštė minima kaip nesėkmingas pavyzdys, kai visuomenė nesusitarė. Mes jau nesame toje situacijoje, kai kažkas „iš viršaus“ nuleisdavo, kas čia turi būti. Nebėra, kad valstybė užsako, o skulptorius įgyvendina. Šiuo atveju, man atrodo, buvo per mažai diskusijų dėl turinio. Čia būtų buvęs reikalingas tarsi tam tikras visuomenės forumas miestui svarbiais klausimais. Tokio organo mes neturime. Manau, ši diskusija kol kas nepersikėlusi toliau nei „Facebook“. 

Sauliaus Žiūros nuotr.

Kokią Lukiškių aikštę matyti norėtumėte pati?

Norėčiau, kad ji nepavirstų pasyvia, tik šonu praeinama, nenaudojama aikšte. Taip, aikštė yra labai didelė, tad suvaldyti erdvinę išraišką yra rimtas iššūkis. Manau, joje turi būti gyvybės. Mano nuomone, fontanai kol kas yra geriausias dalykas, kas joje įvyko, nes ši miesto dalis pradėjo būti naudojama. Aš pati mieliau eičiau prie simbolinių išraiškų, nei Vyčio kūrimas 3D modeliu. 

Man patiko ir kalvelės projektas. Vis dar piktinamasi, kodėl jo nėra, nors žmonės jį išrinko. Tai taip pat tema diskusijai – kaip čia taip išėjo? Bet kol kas Lukiškių aikštės klausimo nesame aptarę.

Visgi nuolat kritikuojama krantinės arka stovi nepajudinama. Kaip manote, ar Vilnius dar neišaugo šio projekto?

Manau, tai yra pavyzdys, kaip meno objektas kelia kalbų net ir po daugybės metų. Džiaugiuosi, kad mieste turime tokių išraiškų. Negalime visko drausti ir recenzuoti. Tai buvo drąsus menininko žingsnis ir jis nebūtinai turi patikti, jis turi kelti klausimus. Labai svarbu, kad augintume kritiškai mąstančią visuomenę. Norėčiau, kad Vilniuje būtų ir daugiau šiuolaikinio meno išraiškų.

Buvęs Vilniaus meras atėjo su siekiu atnaujinti Neries krantinę. Kaip Jūs matote krantinės funkciją mieste ir kokių pokyčių joje trūksta?

Visos upės miestuose, manau, turėtų būti naudojamos aktyviai. Būtų tobula, jeigu Nerimi būtų galima paleisti viešąjį transportą – bent mažą pramoginę laivybą. Turime svajonių įrengti ir viešąjį baseiną, bet daug ko neleidžia techninės galimybės – problema, kad Neris yra labai negili. Tai nereiškia, kad nieko negalima, bet yra daug ribojimų.

Taip pat labai svarbus krantinės pritaikymas pėstiesiems, kas jau pradėta daryti. Žinoma, upė turi būti kuo aktyvesnė. Galime svajoti apie prišvartuotus restoranus, bet pradžia, manau, buvo gera – turime sporto zoną prie Baltojo tilto ir aiškias, ramias erdves. 

Beje, čia taip pat buvo įtraukta visuomenė. Tai geras pavyzdys, kai su ja išdiskutuota užduotis perduota profesionalams, o šie ją įgyvendino. Tai, kas jau padaryta su krantine, yra gerai, reikia tiesiog tęsti, kad vilniečiai galėtų ne tik pasivaikščioti, bet ir prisėsti bei kavos išgerti. Ir naudotis upe aktyviai, gal net išsimaudyti pačioje miesto širdyje.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Architektas visada yra ir kūrėjas. Kaip vertinate tai, kad krantinės atnaujinimo procesuose miestas neteko menininko G. Umbraso Vilniui dovanoto projekto „Meilės krantai“?

Negaliu analizuoti, nes nesidomėjau, kodėl taip atsitiko. Yra žmonės, kurie atsakingi už mažąją architektūrą. Kalbame, kad komanda turėtų būti didesnė ir būtų papildyta išorės ekspertais. Ne viskas yra tobula, bet konkrečiai dėl šio projekto negaliu pasakyti.

O dėl kokių sprendimų sostinėje Jums pačiai skauda širdį?

Kasdien susiduriame su tuo, kas neveikia ir ką norėtume pakeisti. Man labai skauda, kad miesto plėtra vyksta už miesto centro. Man skauda, kad turime per mažai dviračių takų, taip pat dėl viešojo transporto sistemos. Be mano sūnaus ir jaunimo, aš visiškai nepažįstu žmonių, kurie naudojasi viešuoju transportu. Dažnai girdžiu kritiką viešajam transportui, bet paklausus paaiškėja, kad žmonės neprisimena, kada juo naudojosi. Gal visgi tai įpročio dalykai ir gal tai pasikeis, kai su automobiliu Vilniuje važiuoti nebus taip patogu, kaip yra dabar. 

Kviesčiau miestiečius prisidėti prie Vilniaus kūrimo galvojant, ką kiekvienas galime padaryti dėl miesto ir savo gerovės. Jeigu galime pakeisti savo įpročius ir bent kažkokius objektus pasiekti pėsčiomis, tai padeda ne tik miestui, bet ir mūsų sveikatai. Aš pati jau prieš kelerius metus nusprendžiau į darbą važiuoti tik viešuoju transportu arba pėsčiomis ir galiu paliudyti, kad mano sveikata labai pagerėjo. 

Be ko Jūs pati neįsivaizduotumėte Vilniaus?

Manau, Vilnius išskirtinai žalias, o kalvos, kurios supa istorinį miesto centrą, yra mūsų pasididžiavimas. Džiaugiuosi, kad turime daug išlikusių bažnyčių. Galime džiaugtis skirtinga architektūra ir gamtine aplinka. Jeigu sugebėsime tai išsaugoti plėsdamiesi, turėsime autentišką Vilnių ir ateinančioms kartoms.

Interviu publikuotas specialiame numeryje, skirtame viešosioms erdvėms.