Nepaliaujamai augant šildymo sąskaitoms, pašokus elektros energijos kainai, gamybininkai ieško būdų, kaip patiems apsirūpinti pigesne elektros energija ar šiluma. Tai neretai tampa gelbėjimosi šiaudu sudėtingomis rinkos sąlygomis. O kiti tiesiog laiko savo pareiga prisidėti prie aplinkos taršos ir klimato atšilimo mažinimo.

Netenkina tarifas

Įmonės jau kelerius metus aktyviai investuoja į energijos taupymą, ypač į energijos, atliekamos iš technologinių procesų, naudojimą kituose technologiniuose procesuose arba patalpoms šildyti. Pavyzdžiui, naudojant šilumos siurblius ar šilumogrąžos šilumokaičius šiluma išskiriama iš nuotekų.

Lietuvoje jokia naujiena ir gamybos atliekų naudojimas energijai gaminti. Pasak mineralinių trąšų gamintojo bendrovės „Lifosa“ generalinio direktoriaus Jono Dastiko, vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę aiškiai suvokta, kad energiniai ištekliai neišvengiamai brangs ir įmonėms, naudojančioms daug energijos, kils sunkumų.

„Lifosa“ suplanavo, kaip protingai panaudoti gamybos procesuose daugelio cheminių reakcijų metu išsiskiriančią šilumą. Suprojektavus ir nutiesus trasą, dar nuo 1998-ųjų Kėdainių miestui kasmet tiekiama 90–120 tūkst. MWh šilumos energijos.

2001 metais paleidus naują 25 MW galios turbogeneratorių, iki 2008-ųjų elektros gamyba išaugo nuo 66 mln. iki 238 mln. kWh. Patobulinus technologinius sieros rūgšties cecho sprendimus, įdiegus šilumos regeneravimo sistemą (ang. HRS, Heat recovery system), atsirado galimybė išgauti dar daugiau atliekinės šilumos energijos. Metinė elektros gamyba išaugo ir dėl trečio 6 MW galios turbogeneratoriaus. Šiandien bendrovė ne tik pati apsirūpina elektros energija, bet ir likusią jos dalį (apie 20–25%) tiekia į šalies elektros energijos tinklą, parduoda elektros perdavimo sistemos operatoriui „Litgrid“.

Bendrovės direktorius J. Dastikas apgailestavo, kad įmonių pastangos panaudoti atliekinę energiją nevertinamos valstybės. „Atliekinė energija, susidaranti chemijos gamybos procese, juridiškai nėra prilyginta žaliajai energijai kaip saulės ar vėjo, nors jai pagaminti nereikia brangaus atvežtinio kuro, be to, į aplinką papildomai neišmetama anglies dvideginio. Vadinasi, netaikomos ir jokios lengvatos“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Šiluma – antrinė nauda

Didžioji dalis medienos apdirbimo pramonės įmonių šildosi savo gamybos atliekomis. Kai kurios maisto pramonės įmonės, nuotekų valymo bendrovės, šiukšlynai gamina ir degina biodujas.

„Atliekų deginimas yra vienas modernių atliekų apdorojimo būdų, kur šiluma – tik antrinė nauda. Ir tokia veikla ekonomiškai neapsimoka be valdžios meduolio ar botago“, – sakė Lietuvos energetikos instituto mokslo darbuotojas Dalius Tarvydas. Šiukšlių deginimas Lietuvoje subsidijuojamas pasitelkiant šiukšlių supirkimo tarifą, kuris yra įtrauktas į šiukšlių išvežimo mokestį.

Vakarinėje Europos dalyje, pasak D. Tarvydo, dažnos biodujų jėgainės, gaminančios šilumą ir elektrą iš gyvulių mėšlo. Lietuvoje panašioms populiarumo stinga dėl per mažos paramos ar nepakankamai griežtų reikalavimų taršai, nors taršos problema aktualiausia būtent deginant šiukšles, o ne gaminant biodujas. „Iš esmės viską, kas dega arba pūva, galima panaudoti energijai gaminti. Pagrindinė problema – be papildomų paskatų šis procesas nėra ekonomiškai gyvybingas“, – komentavo D. Tarvydas.

Susidomėjimas auga

Vokietijos įmonės „GEA group AG“ gaminamą vėdinimo, šildymo ir kondicionavimo įrangą Lietuvoje pristatančios bendrovės „GEA Klimatechnik“ direktorius Gintaras Gvazdauskas pasakojo, kad gamybos procese susidarančiai perteklinei energijai panaudoti vis dažniau pasitelkiami pramoniniai šilumos rekuperatoriai – ekonomaizeriai. Panaudojant juos, šildomas vanduo arba pats oras. Mat iš patalpų šalinamas oras šilumos energiją gali perduoti į patalpas tiekiamam orui. Atliekinę energiją panaudoti, anot G. Gvazdausko, gali ir mažos gamyklos, ir atominės elektrinės. „Ir atominę elektrinę reikia aušinti, tik klausimas, ar tą šilumą atiduoti į ežerą, ar butams šildyti“, – komentavo pašnekovas.

Nors norinčiųjų gamybos metu susidarančią perteklinę šilumą panaudoti vandeniui ar patalpoms šildyti, anot G. Gvazdausko, yra, kol kas jie į eilę nesirikiuoja, mat tam reikalingos nemažos investicijos. Tad šiuo metu didesnė ar mažesnė perteklinės energijos dalis panaudojama daugiausia naujai statomuose komerciniuose ar pramonės objektuose. „Jeigu gamyboje išskiriama šiluma, jeigu ją galima nesunkiai atgauti ir ji nekenksminga, nesusidaro agresyvių priemaišų, kurių neįmanoma atskirti, jau dabar 90% naujai statomų gamybos įmonių panaudoja perteklinę šilumą“, – sakė G. Gvazdauskas.

Pašnekovo aiškinimu, senesnėse gamybos įmonėse perteklinė energija naudojama vangiai: didžioji dalis gamybininkų nesiryžta vien dėl šilumogrąžos stabdyti gamybos ir diegti naujų technologijų.