Architektas Marco Vermeulenas apie vandens kontrolę ir apgaulingą saugumo įspūdį

2014 gegužės 18 d.

Nuotraukoje: užliejamo skvero prototipas. Marco Vermeuleno studija.

Olandijos mieste Roterdame įsikūrusi Marco Vermeuleno studija bando aprėpti architektūrą, urbanistiką ir kraštovaizdžio planavimą. Skirdamas didelį dėmesį ankstyvajai kiekvieno projekto stadijai, kolektyvas ieško naujų tipologijų ir erdvinių variacijų, atsakančių į šiuolaikinio metropolio keliamus iššūkius. Apie tai, kokių pavojų ir galimybių atveria vanduo mieste, kalbėjomės su Architektūros pokalbių fondo ir KAFe 2013 svečiu Marco VERMEULENU.

Olandijoje vanduo užima kiek kitokią vietą miestų gyvenime nei Lietuvoje. Kokį įspūdį Jums paliko mūsų pakrantės?

– Kol kas spėjau pamatyti tikrai nedaug, bet jau apsilankiau santakoje Kaune, kuri man pasirodė kaip didelį potencialą turinti žalioji miesto erdvė. Tai, ką išvydau, dar nėra visavertis parkas, bet ši vieta, be abejo, turi savo kokybę. Dabar lieka atsakyti į klausimą, ką veikti miestiečiui ten apsilankius. Kitas klausimas yra kietos betoninės krantinės. Jos primena kelią, kuriuo Olandija ėjo prieš keletą dešimtmečių. Yra trys etapai, kuriuos išgyvenome: galima nieko nedaryti leidžiant upėms tvinti, galima bandyti jas sukontroliuoti arba išmokti gyventi drauge.

Šiuo metu, be abejo, linkstame prie trečio varianto ir stengiamės projektuoti mąstydami apie pačios upės gyvavimo ritmą. Dauguma pakrančių iki šiol buvo formuojamos ruošiantis blogiausiam scenarijui. Vis dėlto įvertinus konkrečią upę kartais paaiškėja, kad buvo ruošiamasi ekstremaliai situacijai, kuri įvyksta kas tūkstantį metų. Žinoma, labai svarbu būti pasiruošus, bet negalima pamiršti, kaip pakrantė bus naudojama visą likusį laiką.

Taigi prioritetu tampa ne technokratiniai sprendimai, skirti upei suvaldyti, bet socialinis aspektas ir tai, kaip miesto gyventojai naudos tą vietą.

– Būtent. Pakrantės reikalauja nemažų investicijų, todėl labai svarbu, kaip tie pinigai pasitarnaus vietos bendruomenei. Ir tai nėra vien pakrančių problema, juk mieste turime ir lietaus vandenį. Anksčiau buvo įprasta lietaus nuotekas nukreipti po žeme. Kai vamzdynai nebegali atlaikyti didėjančio vandens kiekio, užsimojama juos platinti. Tokie projektai trunka ne vienus metus ir reikalauja milžiniškų investicijų vien dėl to, kad porą kartų per metus gatvės nepatvintų.

Pasiūlymas vamzdynui platinti skirtus resursus panaudoti viešosioms erdvėms, akumuliuojančioms lietaus vandenį. Marco Vermeuleno studija.

Pasiūlymas vamzdynui platinti skirtus resursus panaudoti viešosioms
erdvėms, akumuliuojančioms lietaus vandenį. Marco Vermeuleno studija.

„Water Squares“ projekte Roterdame pasiūlėme vamzdynui platinti skirtus resursus panaudoti viešosioms erdvėms, kurios didesnių liūčių metu patvins ir surinks vandens perteklių iš aplinkinių teritorijų. Užuot statę požeminius greitkelius vandeniui nutekinti, siūlėme pinigus investuoti į vandens kraštovaizdį, kuris kistų priklausomai nuo kritulių kiekio – kylantį vandens lygį matytų miestiečiai.

Bet tokiu atveju kyla nemažai naujų iššūkių, tokių kaip darbas su vietos bendruomene.

– Artimai dirbdamas su būsimaisiais naudotojais netikėtumų neišvengsi. Pavyzdžiui, įgyvendinant „Bloemhofplein“ projektą, kai buvo siūloma įrengti užliejamą skverą, paaiškėjo, kad kaimynystėje gyvena didelė imigrantų bendruomenė ir dauguma vaikų nemoka plaukti. Tokios situacijos skatina permąstyti sprendimus. Kartais tenka prisitaikyti ir pačiai bendruomenei – kaimynystėje negali būti šiukšlinama, nes visas šiukšles vanduo suneš į užliejamus skverus. Ne visi nori keisti savo įpročius, bet galų gale sprendimą turi priimti profesionalai. Visuomenės nuomonė ir indėlis į projektą yra labai svarbūs, bet ji nėra pasirengusi taip kaip profesionalus projektuotojas.

Lietaus vandenį infiltruojantis skveras – tai tipologija, galinti įgauti įvairių formų. Marco Vermeuleno studija.

Lietaus vandenį infiltruojantis skveras – tai tipologija, galinti įgauti
įvairių formų. Marco Vermeuleno studija.

    Komentarai