Vandens ir nuotekų tinklų renovacija – nebe antraeilis rūpestis

Vandens ir nuotekų tinklų renovacija – nebe antraeilis rūpestis

Besibaigiančiu, 2007–2013 metų, Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramos laikotarpiu vandentiekio ir nuotekų tinklų renovacijos tarp prioritetinių finansavimo sričių nebuvo. Esant ribotiems ištekliams, pirmiausia teko pasirūpinti nuotekų tvarkymo sistemos kūrimu. Šis iššūkis šiandien įveiktas, o vandens tiekimo įmones pasiekė vilčių teikiančios žinios dėl lėšų tinklų renovacijai skyrimo. Kol kas iki galo neapsispręsta tik dėl paramos dydžio.

Nuostoliai pasiekė kritinį lygį

Pasak Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamento direktoriaus Daliaus Krinicko, Pasaulio bankas yra apskaičiavęs, kad ES parama yra teiktina, kai vandens praradimas viršija 15% – iki tol jis nėra reikšmingas ekonomiškai. „2012 metų lapkričio mėnesį pasirodžiusioje Europos ateities vandens strategijoje akcentuojamas praradimo ir nuostolių mažinimo klausimas. Šiame dokumente suformuluoti principai, kuriais galima remtis planuojant ES finansavimą“, – pasakojo D. Krinickas.

AM skaičiavimu, 2011 metais Lietuvos vandentiekio tinkluose patirtas 27% nuostolis, tai yra trečdalis tiekiamo vandens prarasta arba dėl susidėvėjusių, kiaurų vamzdynų, arba dėl piktnaudžiavimo. Nuotekų tinkluose nuostolis siekė apie 50%. Renovavimas turėtų įtakos ir vandens kainos sumažėjimui – kiek bus sumažintos vandens tiekimo netektys, tiek vandens papildomai nereikės tiekti, taigi mažėtų vandens įmonių patiriamos sąnaudos ir didėtų veiklos efektyvumas.

Visos aplinkybės, pripažino D. Krinickas, skatino ir tebeskatina neatidėlioti senų tinklų tvarkymo, bet valstybė, norėdama išvengti baudų, pirmiausia turėjo operatyviai spręsti nuotekų tvarkymo problemas. 2002 metais, dar iki galimybės gauti ES fondų paramą, Lietuvoje buvo išvaloma tik 20% nuotekų, tad Europos struktūrinių fondų paramą teko nukreipti taršai ir ekologinėms nelaimėms mažinti. Kartu rūpintasi ir vandens tiekimo tinklų plėtra. Bet lėšų tinklų renovacijai turėjo ieškoti patys vandens tiekėjai ir savivaldybės. AM ES paramos administravimo departamento direktoriaus Inesio Kiškio nuomone, tai visai normalus įpareigojimas. „Laikėmės nuomonės, kad esamo turto išlaikymas yra savininko – vandens tiekimo įmonės – reikalas“, – aiškino I. Kiškis.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius siūlo įvertinti ir kitą pusę. „Mūsų veikla griežtai prižiūrima, ir mokestį už suteiktas paslaugas kontroliuoja speciali valstybės institucija pagal patvirtintą kainų nustatymo metodiką, o kainas tvirtina savivaldybių tarybos. Ir dažnai nutinka, kad politikai, norėdami įtikti rinkėjams, nekreipia dėmesio į tai, kad vandentvarkos bendrovės turi susigrąžinti sąnaudas, patirtas eksploatuojant ūkį. Norint turėti pakankamai lėšų ūkiui tinkamai prižiūrėti, per 30% mūsų paslaugos kainos sąnaudų turi būti numatyta ūkiui atkurti. Tai vadinama amortizaciniais atskaitymais, kurie turi būti skaičiuojami nuo realaus materialinio turto vertės. Tokiu principu vadovaujasi visos privačios kompanijos. Mūsų sektoriuje tvirtinant kainas į tai dėmesys nekreipiamas, einama lengviausiu keliu ir dirbtinai mažinamos sąnaudos. Kartu priduriama: turime tobulinti įmonių valdymą. Kainų priežiūros politika šalyje yra tikrai griežta, bet norėtųsi, kad ji būtų ir teisinga“, – komentavo B. Miežutavičius. Faktas – kadangi dauguma vandentvarkos įmonių dirba nuostolingai ir neturi didelių skolinimosi galimybių, tinklų renovavimas šį dešimtmetį nesulaukė pakankamo dėmesio.

Ar sutaupytomis lėšomis pavyks padengti paskolas?

Preliminariai numatyta, kad 2014–2020 metais vandentiekio ir nuotekų tinklams renovuoti bus galima gauti 50% ES fondų paramą, antra tiek teks pridėti savo ar skolintų lėšų. Pasak Vandenų departamento direktoriaus D. Krinicko, prioritetas bus teikiamas tiems projektams, kurie apims didžiausią naudotojų skaičių – kur daugiausia naudojama, didžiausias ir vandens bei nuotekų praradimas.

„Taip, tai geriau nei ankstesni planai teikti paramą tik tinklų plėtrai ir geriau nei planai teikti ne subsidijas, o tik lengvatines paskolas, – pripažino LVTA prezidentas B. Miežutavičius. – Vis dėlto mes turime argumentų kovoti už geresnę nei planuojamoji paramos schemą ir didesnių apimčių.“

Keisti paramos teikimo pobūdį – kuo daugiau jos teikti ne subsidijomis, o paskolomis, pernai, prasidėjus diskusijoms dėl kito europinių lėšų skyrimo laikotarpio prioritetų ir optimalių paramos schemų, ragino AM ES paramos administravimo departamento direktorius I. Kiškis. „Investavus į tinklo renovavimą mažinami nuostoliai, vadinasi, galima paimti ir grąžinti paskolą. Žinoma, įmonės nenori tokio modelio, – kalbėdamas su „Statyba ir architektūra“ pernai pripažino I. Kiškis. – Bet Europos Komisija stengiasi iš esmės pakeisti paramos teikimo filosofiją: siekiama, kad būtų išdalijama mažiau subsidijų ir daugiau pasitelkiama vadinamųjų finansinių instrumentų (tai yra lengvatinių paskolų, investicijų į akcinį įmonių kapitalą ar garantijų).“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.

Susiję straipsniai
Susiję straipsniai