Parko direkcijos vadovai tikisi, kad specialistai padės išspręsti ir šio pastato problemas, atsiradusias dėl neveiksmingos šildymo sistemos ir nepakankamo rąstų sienų atsparumo šalčiui. Daugumoje stebimų pastatų Panemunės pilių kompleksuose aktuali besikaupiančios drėgmės problema.
„Tai yra vienas mūsų projekto tikslų – pasiūlyti problemų sprendimus formaliai jau sutvarkytiems objektams, rasti būdų, kaip nenusikalstant architektūrai ir paveldosaugai kuo labiau sumažinti energijos naudojimą, sukurti reikiamą mikroklimatą“, – aiškino J. Jurevičienė ir sykiu atkreipė dėmesį, kad pastatų naudotojai nebus įpareigoti pildyti specialistų rekomendacijas. Tai savininkų – savivaldybių ar ministerijų – apsisprendimo klausimas. Užtat tikimasi, kad mokslininkų susisteminta medžiaga ir išvados bus naudingos restauruojant ne vieną XIX amžiaus viduryje–XX amžiaus pradžioje statytą dvarų sodybą.
Tenka atsakingai įvertinti prioritetus
Drauge su VGTU Aplinkos inžinerijos Miestų statybos katedros vedėja prof. Marija Burinskiene prof. J. Jurevičienė nagrinėja Panemunės pilių teritoriją, kraštovaizdį, susisiekimo galimybes ir kitus investiciniam potencialui nustatyti svarbius faktorius. Pastatus, jų architektūrą ir pokyčius nagrinėja Dailės akademiją baigusi Paminklų restauravimo institute dirbanti architektė Inga Genytė. Pasak J. Jurevičienės, projekto autoriai nespręs estetinių problemų, nors kai kuriais atvejais ir tenka pamatyti kičo apraiškų. Vis dėlto svarbesni nei estetiniai šiuokart tyrėjams yra techniniai uždaviniai.
„Kadangi norime sukurti principus, kuriuos būtų galima pritaikyti panašaus tipo statiniams, mūsų tyrimai turės būti išreikšti tam tikrais kiekybiniais inžineriniais rodikliais“, – sakė projekto vadovė. Už tai bus atsakingi VGTU Statybos fakulteto Statybos technologijos ir vadybos katedros docentas dr. Darius Kalibatas ir Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros docentas, Pastato energetinių ir mikroklimato sistemų laboratorijos vedėjas dr. doc. Giedrius Šiupšinskas.
Inžinerinė projekto dalis neatsiejama nuo paveldosauginės. „Dažnai pasitaiko, kad reikalavimai paveldo vertybėms išsaugoti konfliktuoja su vartotojų poreikiais, – pripažino G. Šiupšinskas. – Mikroklimato sukūrimo sprendimai, įrangos ir temperatūros ar drėgmės režimo pasirinkimas priklauso nuo dviejų pagrindinių faktorių – pastato naudojimo paskirties ir nuo paties pastato ypatybių. Esama nuomonės, kad jei norime išsaugoti paveldą, turime palikti tuos pastatus nekeisdami jų mikroklimato – jei patalpa, kurioje yra freska, keletą šimtų metų buvo nešildoma, tai taip ją reikia ir palikti. Faktas tai, kad kai pastatą pritaikome lankytojams, net jei nesiekiame maksimalaus jų komforto, režimas išsibalansuoja. Tad mūsų mokslinio darbo uždavinys yra rasti kompromisą, ir tai tikrai gana sudėtinga. Įprastai pirmoje vietoje yra architektūrinė, istorinė vertė, o inžinerijos sprendimai turi būti pritaikyti.“
Pasak pastatų energetikos specialisto, pasirūpinti tik paveldo objektų lankytojų komfortu yra vienas paprastesnių uždavinių – tiesiog projektuojama 20–22 laipsnių Celsijaus temperatūra, atitinkama santykinė drėgmė ir oro judrumas. Bet jei, pavyzdžiui, kurioje nors patalpoje yra vertingi mediniai vargonai, tampa svarbu ypač tiksliai apskaičiuoti drėgmės režimą, kad jie neperdžiūtų ir nesutrūkinėtų. Apskaičiuoti šiuos dalykus, atsižvelgiant ir į storas mūro sienas (inertiškumą), ir į jų drėgmės režimą, aplinkos poveikį, lauko temperatūrą, ir pan., kartu – išsaugant autentišką interjerą, yra kur kas sudėtingiau, negu tai būtų projektuojant, pavyzdžiui, naują muziejaus pastatą. Be to, tai labai imlu energijai.
Išlaidos naujovėms – ne paskutinėje vietoje
Visus minėtus uždavinius tenka spręsti nepamirštant dar dviejų itin svarbių detalių – šių naujovių įrengimo kainos ir būsimos eksploatacijos sąnaudų. Šiuo atveju projekto autoriai gali analizuoti jau veikiančias sistemas. Visi trys objektai, pasak G. Šiupšinsko, įdomūs ekonomiškais, protingais sprendimais.
„Pavyzdžiui, Panemunės pilyje šilumos šaltinis yra šilumos siurbliai. Tai tikrai vienas geriausių sprendimų šiuo konkrečiu atveju – ten yra tvenkiniai, iš kurių vandens galima pasiimti šilumą, tad tokia sistema ekonomiškesnė, negu daryti gręžinius ar po žeme išvedžioti kolektorius, – komentavo inžinierius. – Kitas ten įgyvendintas protingas ir efektyvus sprendimas – grindinis šildymas. Jis geras ne tik tuo, kad yra energiškai efektyvus, bet ir tuo, kad estetinis vaizdas negadinamas jokiais kaminais ar radiatoriais (šildymo prietaisų nematyti).“
Raudonės pilyje šilumos šaltinis yra akmens anglies katilinė, čia veikia vietos centrinė radiatorinė šildymo sistema. Pasak G. Šiupšinsko, šios pilies naudotojai kai kuriose patalpose turi problemų dėl drėgmės. Specialistų rekomendacijų jiems teks palūkėti – inžinieriams dar trūksta duomenų išvadoms padaryti: per trumpai fiksuojami temperatūros režimų pokyčius rodantys prietaisai – sukaupti tik dalies šildymo sezono duomenys.
