„Vilniaus plano“ vyresnysis transportininkas V. Valeika politikų dvejones linkęs iš dalies pateisinti. „Projektų realizavimas tapo išties sudėtingu ir brangiu procesu, todėl politikai turi būti visiškai įsitikinę, kad priimami sprendimai yra naudingi miesto bendruomenei ir ekonomiškai tikslingi. Deja, negaliu pasakyti, kad viskas, kas yra teikiama tarybai, yra kaip tik tokio lygmens. Tai yra politikas ne visada gali pasitikėti projektuotojų sprendimais. Vieną kartą pasimokęs, jis ilgai įtarinės ir dels priimdamas sprendimus, kol vėl neatsiras abipusis pasitikėjimas. Taigi projektuotojo kvalifikacija yra ne ką mažesnis veiksnys“, – pripažino V. Valeika.

Svarbus ir dar vienas aspektas, atkreipė dėmesį „Vilniaus plano“ specialistas: žinodami miesto biudžeto galimybes ir jo galimybes finansuoti susisiekimo objektus, tarybos nariai, už kurių dar stovi duobėtomis gatvėmis besipiktinantys rinkėjai, ne visada gali rinktis brangius strateginius transporto ar kitų sričių objektus.
V. Valeika patikino, kad šiandien didžioji sostinės politikų dalis nėra ta grandis, kuri savo sprendimais stabdo strateginių projektų priėmimą ar jų vykdymą.

„Gana palanki Vilniaus susisiekimo sistemos plėtrai situacija susiklostė per kelis dešimtmečius, po ilgo ir sudėtingo aiškinamojo darbo. Sostinės bendrojo ir strateginio plano susisiekimo dalies sprendiniai vykdomi gana nuosekliai pagal patvirtintą prioritetinį veiklos planą. Žinoma, gaila, kad šiuo metu statomi miestui svarbūs objektai, kuriuos prieš kelis dešimtmečius nutraukė žalieji ir kurių kaina išaugo dešimtis kartų. Prisimenu, kaip tuomečiai projektuotojai Mokslų akademijos salėje kaip mokiniai buvo mokami, kaip reikia viską paprastai ir pigiai spręsti, aiškinta, kad miestų generalinių planų rengimas – pinigų švaistymas ir niekam nereikalingas dalykas, – pasakojo „Vilniaus plano“ atstovas. – Buvo tiesiog teigiama, kad automobiliai ekologiškam miestui nepriimtini, ir visi važinės dviračiais. Šiandien ne vienas iš tų politikų važinėja automobiliu ir keikia projektuotojus, kad ne viskas padaryta.“

Ne vienus metus tramvajaus idėją ginanti prof. M. Burinskienė pripažino, kad sostinės savivaldybėje šį pavasarį prioritetiniu tapęs planas įvesti į transporto sistemą greituosius autobusus – vienas racionaliausių šiandienos sprendimų. „Įvertinant, kad finansinė Vilniaus savivaldybės padėtis yra ne per geriausia, greitieji autobusai yra neprastas laikinas sprendimas. Beje, jis buvo numatytas ir specialiajame plane, – sakė profesorė. – Manau, kad perspektyvoje, sukaupus pinigų, reikėtų daryti kokybinį šuolį. O kol kas reikia bent ką nors pradėti daryti. Negalima stovėti vietoje, nes prarasime ir dabar turimas viešojo transporto pozicijas, miestą užvaldys automobiliai. Jau daug kartų kalbėta apie tai, ko reikia miestui, ir nesinorėtų darkart grįžti prie to paties. Nors tas grįžčiojimas – visose srityse.“

Kaip išvengti planavimo, projektų įgyvendinimo duobių? „Iš pradžių reikėtų, kad savivaldybės galėtų tvarkyti savo žemę, kad pasitelkusios mokesčius ir kitas finansines priemones galėtų daryti įtaką miesto plėtrai, – kalbėjo prof. M. Burinskienė. – Tada galima nuosekliai planuoti ir miestų plėtrą. Kol nesilaikoma subsidiarumo principo – kad sprendimai būtų priimami iš apačios į viršų, tol ir atsiranda problemų.“