Tradicinės Lietuvos kaimo architektūros katalogas ar dar vieni pančiai saugomose teritorijose projektuojantiems architektams – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos išleisti penki leidiniai, skirti tradicinei Lietuvos etnografinių regionų kaimo architektūrai, matyt, nesulauks vienareikšmio vertinimo.
Senosios kaimo architektūros pavyzdžiai
Leidiniai „Kaimo statyba. Dzūkija“, „Kaimo statyba. Vakarų Aukštaitija“, „Kaimo statyba. Suvalkija“, „Kaimo statyba. Mažoji Lietuva“ jų autorių rekomenduojami žmonėms, gyvenantiems saugomose teritorijose ar norintiems statyti ir rekonstruoti sodybas laikantis tradicijų. Autoriai – architektai dr. Rasa Bertašiūtė, dr. Aistė Andriušytė, Rolandas Bortkūnas – didžiuojasi kartu su kolegomis parengę istorinę etnografinių regionų kaimo architektūros apžvalgą, pateikę konkrečius projektinius siūlymus, planus, spalvų sprendimus, statybos technologijas, pasiūlę, jų nuomone, patogią, kūrybišką priemonę sodyboms projektuoti ir statyti.
VSTT atstovai tvirtino jautę žmonių poreikį turėti savotišką edukacinę priemonę – informacinį šaltinį, kuriame būtų galima rasti kompleksiškai pateiktas žinias, kaip šių dienų poreikiams pritaikyti etnografines vertybes, kaip modernaus namo statybai pasitelkti etnografinius elementus. Taigi katalogai buvo rengiami tradicinės architektūros analizę gretinant su projektiniais siūlymais, parengtais pagal tipiškiausius pavidalus ir tam tikram regionui būdingą apdailą.
Paskirtis: šviesti ar instruktuoti?
Nutiko taip, kad leidiniai architektų bendruomenės atstovų buvo sutikti be fanfarų. Per jų pristatymą Vilniuje buvo replikuojama, kad vadinamieji katalogai ne palengvins projektuoti saugomose teritorijose pasiryžusių architektų užduotį, o galutinai komplikuos. Architektai leidinių autorių pateiktus projektus vadino pavojinga, kiču kvepiančia etnografinio stiliaus imitacija, muliažais.
Daugeliui nerimą kelia tai, kad jau pirmosios savaitės po knygų išleidimo parodė, jog projektus derinančios paveldosaugos institucijos leidiniais linkusios naudotis ne kaip rekomendacine, o kaip metodine medžiaga ar tiesiog instrukcija ir primygtinai siūlo architektams projektuojant saugomose teritorijose remtis ar dar geriau naudotis leidiniuose pateiktais pavyzdžiais. Projekto kritikų tokia įvykių eiga nenustebino – anot urbanisto prof. Algio Vyšniūno, klausantis leidinių pristatymų akivaizdu, kad ir patys autoriai nėra apsisprendę nei dėl to, kokiai auditorijai jie skirti, nei kokiam žanrui priskirtini.
Laukia sprendimas: kurti ar imituoti?
Baiminamasi, kad ateityje reikalaujančių statyti senoviškai liaudiškai paveldo saugotojų choras tik gausės, tad statyti saugomose teritorijose bus galima tik etnografinės architektūros imitacijas. Kliuviniai, kurių sulaukė kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ rekonstrukcijos architektūros konkurso organizatoriai, irgi parodė, kad VSTT saugomose teritorijose nenori matyti šiuolaikinės architektūros apraiškų.
Vis dėlto architektai gina savo poziciją – nuostatą, kad, šių dienų kūrėjams interpretuojant tradicinę architektūrą, ne tik eilinėse kaimiškosiose, bet ir saugomose teritorijose gali ir net privalo atsirasti šiuolaikiškų architektūros formų, medžiagų bei detalių, kad architektūra čia neturi būti anonimiška, kad turi atsirasti atpažįstama autorinė architektūra. Atskirų tokios architektūros pavyzdžių Lietuvoje galima rasti. Ir leidinys, kuriame būtų pristatyti teigiami šiuolaikinės architektūros tradiciniame lietuviškame kraštovaizdyje pavyzdžiai, būtų prasmingas, įsitikinęs buvęs kultūros viceministras, architektas Gediminas Rutkauskas, tokį projektą pasiūlęs inicijuoti tai pačiai VSTT.
