Anot R. Merhotros, šiuolaikinė architektūra globalius pasiekimus turėtų pritaikyti ir lokalioms programoms, praturtindama jas papildomomis funkcijomis, gerinančiomis socialinį klimatą, higienos sąlygas, komfortą. Mumbajaus lūšnynuose vienas tualetas tenka 1440 žmonių. Viešosios įstaigos SPARC (The Society for the Promotion of Area Resource Centers) projektą įrengti lūšnynuose 300 viešųjų tualetų R. Merhotros komanda išplėtė, pasiūlydama tualetų pastatuose įkurti ir erdvę bendruomenės centrui bei būstą tualeto valytojui. Eksperimentiniame projekte architektai išbandė ir saulės kolektorius tualetams apšviesti – taip jie tapo saugesni.
Projektuodami būstą dramblių prižiūrėtojams Džaipure (Indija), architektai atkūrė smėlio karjero suniokotą kraštovaizdį sausoje teritorijoje įrengdami vandens telkinius, gausiai apželdindami vietovę vietos augalų rūšimis. Nedideli dramblių prižiūrėtojų nameliai sugrupuoti aplink bendras lauko erdves: kiemelius, paviljonus.
Šiame valstybės finansuojamame nedidelio biudžeto projekte itin paprasta, rodos, net neužbaigta pastatų architektūra atspindi prioritetus – jais tapo kraštovaizdis ir dramblių prižiūrėtojų reikmės, susijusios su darbu lauke. Minimali architektūrinė pastatų išraiška taip pat leidžia kiekvienam gyventojui įsirengti savo būstą pagal individualius norus.
R. Merhotra teigė, kad įgyvendinus šį projektą dramblių prižiūrėtojų, vienų neturtingiausių Indijos visuomenės narių, gyvenimo kokybė iš dalies aplenkė net vidutines pajamas gaunančių žmonių, kurie kai kuriuose miestuose iki šiol turi stovėti eilėse prie geriamojo vandens.
Originalumas – iš tradicijų
Garsus Kinijos architektas, Pritzkerio architektūros premiją 2012 metais pelnęs Wangas Shu kalbėdamas apie šiuolaikinę architektūrą savo gimtinėje komentavo, kad dėl trumparegiškos meilės viskam, kas nauja ir vakarietiška, Kinijos miestai drastiškai braunasi į gamtines ir kaimo teritorijas, jokio charakterio neturintys stiklo dangoraižiai keičia subtiliai su gamta susiliejusius, kuklius, jaukius tradicinės architektūros pastatus. Taip, anot architekto, šiuolaikiniuose miestuose nelieka nei atminties, nei tikro gyvenimo pojūčio. Nepaliaujamas amerikietiškos svajonės importas į Kiniją lėmė, kad per dvidešimt pastarųjų metų miestuose sunaikinta 90 proc. istorinio paveldo.
W. Shu savo projektuose stengiasi atkurti tradicinio Kinijos kaimo, nedidelio miesto atmosferą, mastelį, planavimo principus ir įvaizdį. Jo projektuojami nedideli, iki trijų aukštų iškylantys pastatai pasislepia tarp vešlios Kinijos kraštovaizdžio žalumos.
„Didžiausia vertybė Kinijoje yra kraštovaizdis, o ne pastatai. Miestas šiandien turi mokytis iš kaimo, kaip sukurti kokybišką aplinką, – tikino W. Shu. – Šiandienos architektūrai, kaip ir visoms kitoms meno šakoms (ir ne tik), svarbu išsiskirti, būti kitokiai, pastebėtai. Išeitis paprasta – tradicija šiuolaikiniame pasaulyje ir reiškia skirtingumą. Tradicija – tai ne tik tai, kas paprasta, grubu ir senamadiška. Jos pagrindas – sudėtingas, gilus, subtilus mąstymas, galintis kurti netikėtas naujoves.“
Šį architektą galima vadinti šiuolaikiškai interpretuojamos tradicijos ir kartu savotišku ekologijos apologetu: savo pastatuose jis naudoja nugriautų senų pastatų ir statinių liekanas: plytas, čerpes, gatvių grindinį – tačiau kitaip nei įprasta.
