Daug reklamuota ir naują teritorijų planavimo sistemą turėjusi sukurti Aplinkos ministerijos parengta nauja Teritorijų planavimo įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2014 metų sausio 1 dienos. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti tik vieną nedidelę, bet svarbią įstatymo dalį, nustatančią vietovės lygmens bendrųjų planų objektus ir galimybę rengti statinių projektus vadovaujantis šių planų sprendiniais, nerengiant detaliųjų planų.
Įstatyme teritorijų planavimas apibrėžiamas kaip procesas, kuriuo siekiama darnios teritorijų plėtros ir kuris apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos bei kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymą, visuomenės bei privačių interesų suderinimą. O bendrasis planas – tai kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame pagal teritorijų planavimo lygmenį ir uždavinius nustatoma erdvinė planuojamos teritorijos struktūra ir privalomieji teritorijos naudojimo nuostatai, reikalavimai bei apsaugos principai.
Bendrieji vietovės lygmens planai
Teritorijų planavimo įstatyme numatyta, kad bendrieji vietovės lygmens planai rengiami bendruosiuose savivaldybės lygmens planuose nurodytoms prioritetinės plėtros teritorijoms – miestams, miesteliams ir jų dalims, kaimų bei viensėdžių teritorijoms arba savivaldybės tarybai priėmus sprendimą atitinkamoje savivaldybės dalyje rengti bendrąjį savivaldybės dalies planą.
Vadinasi, miestas gali turėti vieną, kelis ar net keliolika bendrųjų planų. Rajono savivaldybė gali turėti keliasdešimt, kelis šimtus ar net tūkstančius bendrųjų planų. Vertinant tai, kad, 2011 metų Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra 103 miestai, 249 miesteliai, 19 004 kaimai ir 1687 viensėdžiai, susidaro gana įspūdingas bendrųjų planų skaičius – 21 043. Jei turėsime omenyje ir tai, kad miestų bei miestelių dalims taip pat gali būti rengiami bendrieji planai, galimas bendrųjų planų skaičius jau būtų sunkiai suskaičiuojamas.
Tokia bendrųjų planų gausa nėra racionaliai paaiškinama (ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatyme bendras visų lygmenų bendrųjų planų skaičius buvo 363). Akivaizdu ir tai, kad tokio skaičiaus bendrųjų planų nereikia. Bendrieji miestų ir miestelių dalių planai neišvengiamai dubliuos bendruosius miestų bei miestelių planus, nes šie yra to paties lygmens. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsniu, jų ir uždaviniai vienodi, nors planuojamos teritorijos dydis skirsis kelis ar net keliasdešimt kartų.
Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme nurodoma, kad viensėdžiai yra istoriškai susiformavusios gyvenamosios vietovės, paprastai sudarytos arba kilusios iš vienos sodybos ir turinčios ne daugiau kaip 20 objektų skirtingu adresu. Taigi, vertinant įstatymo nuostatus, Vilniaus miestui, turinčiam apie 550 000 gyventojų ir užimančiam apie 402 kvadratinių kilometrų plotą, ir viensėdžiui, kuriame gyvena vos keli gyventojai ir kuris užima vidutiniškai 0,5–3 hektarų žemės sklypą, numatyta rengti vienodo lygmens ir tų pačių uždavinių bendruosius planus. Sunku įsivaizduoti viensėdį, kurio bendrojo plano uždaviniai būtų funkcinės ir erdvinės plėtros krypčių nustatymas ar urbanistinės, socialinės ir inžinerinės infrastruktūros optimizavimas.
