Tarp gražiausių Lietuvos knygų – ir Liudo Parulskio albumas

Tarp gražiausių Lietuvos knygų – ir Liudo Parulskio albumas

„Barokas ir betonas“
J. Jasinskio g. 16 automobilių stovėjimo aikštelės ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kompozicija, 2015 m.

Vakar paskelbtos gražiausios 2016 metų knygos. Viena jų – leidyklos „Lapas“ išleistas Liudo Parulskio albumas „Barokas ir betonas“. Dailininkui Zigmantui Butaučiui už šią knygą skirta Vilniaus dailės akademijos premija. Knygos meno ekspertų komisija konkursui pateiktas knygas vertino remdamiesi dviem kriterijais – meninio apipavidalinimo ir leidybinio-poligrafinio atlikimo. Konkursui 63 leidyklos  pateikė 142 knygas.

Leidyklos kolektyvas džiaugėsi, kad pastebėta knyga, į kurią sudėta beveik viskas, kas įmanoma – pradedant 3D akiniais, degtukais ir neregėto miesto vizijomis.

„Statyba ir architektūra“ taip pat pristatė šį albumą:

Vaikiški žaidimai, arba Vaizduotė be stogo
barokas ir betonas 7
Liudas PARULSKIS.
„Barokas ir betonas“
Vilnius: LAPAS, 2016, 96 p.

„Diena Senamiestyje, vakaras mikrorajone, tad nuolat susipina tie vaizdai, ir pagaminu koliažus iš tų atsiminimų, iš kelionių ir iš kitų miestų. Tai labai panašu į kažkokį sapną, kartais blogą, kartais linksmą“, – apie savo kūrybą – urbanistines fototransformacijas – pasakoja architektūros studijas baigęs menininkas Liudas Parulskis.

Kurti šias fotomanipuliacijas L. Parulskis pradėjo kone prieš 20 metų. Pirmiausia gimė serija „Vilnius–Lvovas“, kurioje vietomis buvo sukeistos šiųdviejų miestų detalės. O dar anksčiau Vlado Drėmos knyga „Dingęs Vilnius“ paskatino L. Parulskį pažiūrėti, kaip atrodytų gatvės, jei dingtų dabar jas formuojantys pastatai.

„Jis pradangino kelis itin svarbius [pastatus] (pavyzdžiui, Katedros varpinę), užlydė skyles jų paprastai užstojamu vaizdu. Ir – nieko. Pasikeitimą ne iškart ir pastebėsi. Iš fotografijų nesklinda praradimo melancholija. Miestas kaip betoninė jūra užlieja buvusių įžymybių vietas. Ir belieka šyptelti“, – apie pernai festivalio „Vilnius Street Art“ metu parodoje eksponuoto L. Parulskio ciklo „Barokas ir betonas“ ištakas rašė menotyrininkė Agnė Narušytė („7 meno dienos“, 2015 09 11).

Pasak paties autoriaus, sukurti seriją „Barokas ir betonas“ paskatino vienas didžiausių architektūrinių Vilniaus kontrastų – itin puošnus barokinis senamiestis ir sausa miegamųjų mikrorajonų betono plokščių estetika.

„Iš pažiūros tai – tik žaidimas. Vietoj Aušros vartų stovi gabalas sovietinio blokinio daugiabučio. Televizijos bokštas spokso kaip dirbtinė gražuolė, prisiklijavusi nuo Šv. Kazimiero bažnyčios nuplėštų lipdinių blakstienas. Ant buvusių Profsąjungų rūmų stogo iškilo Nižnij Tagilo kultūros namų bokštelis, kurį neiškart ir pastebėsi, nes jis ten – labai vietoje. Atrodo, kad L. Parulskis daro tai, kuo užsiima pamokose nuobodžiaujantys vaikai – iškiliausiems architektūriniams miesto personažams pripaišo menamus ūsus. Tik rafinuočiau – jo fotomanipuliacijose naujasis darinys atrodo kaip tikras, ir žiūrovui gali pasivaidenti, kad tai yra realių, tik ne visai pažįstamų vietų fotografijos“, – rašė A. Narušytė.

Anot jos, net neturėtų kilti klausimas, kaip tie „nereikalingi“ papuošimai atsirado ant grynai funkcionalių pastatų – postmodernistinės architektūros teoretikai ir praktikai jau seniai leido viską maišyti. Ir atvirkščiai – po karo sugriauti senamiesčiai buvo prismaigstyti modernių naujadarų, tad betonas jau taip seniai gyvena šalia baroko, kad net nebeerzina. Be to, miegamuosiuose rajonuose žmonės su savo būstais daro ką nori, ir griežtą stačiakampių ritmą jau dvidešimt metų klaipo spalvoti, įvairiabriauniai balkonų inkilai. Tad fotografijos kartais atrodo kaip paprasti dokumentai – net nespalvoti, lyg iš seno archyvo. Tenka pastovėti ilgiau, luktelti, kol išsisklaidys kasdienio prisitaikymo miglos ir išryškės sandūrų keistumas kaip pokštas.

Pernykštės L. Parulskio parodos kuratorė dailėtyrininkė Laima Kreivytė, palydėdama į spaudą šio autoriaus fototransformacijų albumą, reziumavo: „L. Parulskio knyga – pranašiški pastatų ir kultūros objektų nykimo scenarijai. Jūs žiūrite į Vilnių, kuris dingsta tiesiog akyse. Kaip tie Žvėryno ir Šnipiškių nameliai, išnykę su dūmais. L. Parulskio sukonstruotus baroko ir betono kentaurus galima priskirti urbanistinės fantazijos žanrui, primenančiam dokumentinį filmą. Jei vaizduotė turi stogą, pats laikas jį nukelti.“

Knyga „Betonas ir barokas“ – ne vien L. Parulskio kūrinių albumas. Jame rasite ir antropologo Nerijaus Mileriaus, menotyrininko Ernesto Parulskio tekstų.

Temos: „Barokas ir betonas“, knyga, Liudas Parulskis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.

Susiję straipsniai
Susiję straipsniai