Viešai deklaravęs, kad būtina kelti energinio efektyvumo reikalavimus, paskutinėmis metų dienomis Lietuvos statybų sektorius susipriešino. Iškilo klausimų: ar tikrai jau reikia statyti ne mažesnės nei A energinio naudingumo klasės pastatus, gal geriau terminą atidėti? Kita pusė ėmė įrodinėti, kad nevalia keisti arklius lenktynių metu – juk reikalavimai ne vakar patvirtinti. Galiausiai turbūt prisiminti buvusio aplinkos ministro žodžiai, kad energinis efektyvumas – ne šventa karvė. Griežtesni reikalavimai atidėti dar beveik metams.

Viešų kaltinimų – apstu

Reikalavimas nuo 2016 metų sausio 1 dienos visus naujai suprojektuotus pastatus statyti ne žemesnės nei A energinio efektyvumo klasės atidėtas iki 2016 metų lapkričio 1 dienos. Taip pat buvo sumažintas pastatų sandarumo reikalavimas – jo rodiklis turės siekti ne 0,6, kaip buvo numatyta anksčiau, bet 1.

Labiausiai dėl pakeitimų ietis surėmė Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA) ir Nacionalinė pasyvaus namo asociacija (NPNA). Viena pusė tvirtina, kad reikalavimai įteisinti A energinio efektyvumo klasę yra pernelyg griežti, skuboti ir reikalingi nebent medžiagų pardavėjams.

Kita pusė atkerta, kad reikalavimus nori atitolinti tie, kurie laiku neužbaigė projektų pagal B energinio efektyvumo klasės reikalavimus ir nenori statyti kokybiškai, nenori taupyti energijos ir spjauna į pirkėjų pageidavimą jaustis būste komfortiškai. Svarbiausia – pastatyti kuo pigiau.

LNTPA nariai yra pastatę du trečdalius A energinio efektyvumo klasės daugiabučių Lietuvoje. Asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius tvirtino, kad plėtotojai tikrai neprieštarauja, jog įsigalėtų reikalavimas statyti didesnės energinio efektyvumo klasės pastatus. Jie tik nori, kad prieš žengiant šį žingsnį būtų viskas tinkamai pamatuota.

„Kai kam gali pasirodyti, kad reikalavimų koregavimas ir jų vykdymo atidėjimas keliems mėnesiams įvyko staiga, nediskutuojant ir vos ne slapta. Tai netiesa. LNTPA nuolat kėlė šį klausimą, kvietė diskutuoti, ar būsime pasiruošę 2016 metų sausio 1 dieną taikyti griežtesnius statybos reikalavimus, daugiau investuoti į tai, ar pirkėjai pasirengę daugiau mokėti. Tuomet į diskusijas daug kas numodavo ranka. Todėl šiuos klausimus garsiau uždavėme artėjant numatytam griežtesnių reikalavimų įsigaliojimo terminui“, – teigė M. Statulevičius.

Anot jo, nekilnojamojo turto plėtotojai yra praktikai – jie įgyvendina projektus, stato gyvenamuosius namus, parduoda butus. Todėl geriausiai jaučia ir žino poreikį. Didžioji dauguma naujų butų pirkėjų nenori mokėti 10–15 proc. daugiau už būstą, nesvarbu, kad jis yra energiškai efektyvesnis. Be to, stinga aiškumo, kaip kelios sertifikavimo įmonės spės per metus sertifikuoti šimtus ir tūkstančius pastatų. M. Statulevičius sakė, kad šie argumentai buvo išdėstyti Aplinkos ministerijai, kitoms institucijoms.

„Noriu pabrėžti, kad priėmus šį sprendimą tikslas išlieka toks pat – pasyvieji namai. Tačiau pirmasis žingsnis to link bus kiek mažesnis vien tam, kad visa kelionė būtų sklandesnė. LNTPA tikrai nėra ta asociacija, kuri pasisako prieš siekius statyti energiškai efektyvesnius pastatus. Nemaža dalis jos narių yra pastatę ne tik A, bet ir A+ energinio efektyvumo klasės objektų. Tačiau matome, kad rinka dar nėra subrendusi pokyčiams ir ilgesnis pereinamasis laikotarpis bus labai naudingas“, – „Statybai ir architektūrai“ sakė M. Statulevičius.

NPNA valdybos pirmininkas Remigijus Simanavičius mano kitaip. Anot jo, tiems, kurie nėra nusiteikę projektuoti ir statyti energiškai efektyvius pastatus, vienuolikos mėnesių nutolinimas nuo reikalavimų įsigaliojimo mažai ką duos.

„Dabar rinkoje tik daugiau sumaišties. Būsto pirkėjai nežino, ar tai buvo pertekliniai reikalavimai, ar kas nors buvo suinteresuotas, kad griežtesni energinio efektyvumo reikalavimai būtų atidėti. Žodžiu, priežastys lieka neaiškios. Matyt, suveikė studento sindromas, kai artėjant egzaminui, nesvarbu, kad tam ruoštasi ketverius metus, mėginama atidėti viską, nes jaučiamasi nepasiruošus. Tie, kurie nesiruošė, nesiruoš ir tuos vienuolika mėnesių. Galbūt vėl bus mėginama atidėti reikalavimus. Visa tai – vartotojų nenaudai“, – samprotavo R. Simanavičius.

Vokietijoje toks posūkis neįmanomas

Vokietijos kompanijos BASF atstovas Arturas Indičianskis prisiminė, kad prieš dešimtmetį buvo įprasta, jog pasamdyti statybininkai, susipažinę su projektu ir kitais dokumentais, pirmiausia užsakovui pateikdavo klausimą: „Statote sau ar pardavimui?“

„Manau, sprendimas atitolinti pastatų energinio efektyvumo reikalavimus grąžina prie senosios sampratos, kai statysime ne tam, kad patiems būtų jauku gyventi, bet tik pardavimui. Čia nekalbama apie tai, kai žmogus pats statosi sau namą. Nekilnojamojo turto plėtotojai juk stato pardavimui, todėl mažesni kokybiškos statybos reikalavimai jiems leis gerokai sutaupyti. O kokybė tikrai nukentės, nes jie stato juk ne sau gyventi“, – įsitikinęs BASF atstovas.

Anot jo, vokiečiams yra skaudi „Volkswagen“ apgaulės istorija, tačiau mūsų pastatų energinio efektyvumo situaciją iš dalies galima su tuo palyginti. Čia tas pat, kas nusimatyti mažinti išmetamųjų dujų emisiją, parengti tam visus reikiamus dokumentus, viešinimo planą, plačiai išreklamuoti, o išvakarėse staiga viską pakeisti.

„Kai buvo pasiūlyti sprendimai energiniam pastatų efektyvumui didinti, nebuvo diskutuojama, kad nereikia to daryti. Kai traukinys jau pajudėjo, tuomet imtas ir atkabintas vienas vagonas. Ir nesvarbu, kad jame pilna keleivių. Jeigu Vokietijoje ar kitose Vakarų Europos valstybėse iškeliami tikslai, dėl jų vyksta diskusijų. Kai priimami sprendimai ir numatomas laikotarpis, nuo kada jie bus vykdomi, niekas nieko nebekeičia. Negalimi jokie žingsniai atgal. Pas mus, pasirodo, įmanoma viskas“, – situaciją komentavo A. Indičianskis.

Nemato nieko sudėtinga

Bendrovės „Veikmė“ vadovas Eugenijus Zaremba priminė, kad griežtesniems reikalavimams imta ruoštis nuo 2012 metų. Atrodė, kad viskas buvo aišku ir suprantama, tad nežinia, dėl ko reikėjo atidėti anksčiau pačių nusimatytus terminus.

„Jeigu nebūtume statę įvairių A energinio naudingumo klasės pastatų, nebūtume darę ne atskirų patalpų, bet visų pastatų sandarumo bandymų, jeigu nebūtume atlikę skaičiavimų, ką duoda alternatyvūs energijos šaltiniai, rekuperacinės sistemos, jeigu nebūtume visų šių sprendimų pritaikę, sakyčiau, kad nežinau, ar įmanoma visa tai padaryti nepatiriant labai didelių išlaidų, arba sakyčiau, kad galbūt neįmanoma. Tačiau kai esame visa tai patyrę, galiu drąsiai teigti, kad A energinio efektyvumo klasę galima pasiekti nepatiriant didelių išlaidų“, – pripažino E. Zaremba.

Jis nesuprantamu laiko sprendimą mažinti sandarumo reikalavimus. Anot jo, užtikrinti gerą pastato sandarumą yra pats lengviausias ir paprasčiausias veiksmas iš visų, kurių reikalaujama siekiant aukštos energinio efektyvumo klasės. Gerokai sudėtingiau paruošti ir įrengti konstrukcinius mazgus, sunkiau išrinkti tinkamus langus, pritvirtinti storesnį šiltinimo sluoksnį.

„Dėl to sprendimas mažinti pastatų sandarumo reikalavimus yra liūdinantis ir keistas. Galbūt yra argumentų, kurių nežinau, tačiau mūsų patirtis leidžia teigti, kad tai yra kažkoks nesusipratimas. Gaila, kad kolegos atidėjo problemų sprendimą vėlesniam laikui. Nežinau, kaip bus elgiamasi, kai ateis laikas statyti A+ ir A++ energinio naudingumo klasių pastatus“, – svarstė E. Zaremba.

Kaip pavyzdį jis paminėjo „Veikmės“ statytus daugiabučius sostinės Č. Sugiharos gatvėje. Vieno daugiabučio, kuris buvo B energinio efektyvumo klasės, sandarumo matavimai parodė rodiklį 1. Šalia pastačius kitą daugiabutį, šio sandarumo rodiklis buvo 0,4. Skirtumas – du kartai. Tačiau E. Zaremba tvirtino, kad naudotos tos pat medžiagos, darbus atliko tie patys rangovai, tik jų veiksmai truputį skyrėsi – darbai atlikti kiek atidžiau.

„Dabartinė situacija, atidėjus pastatų sandarumo reikalavimus, labai palanki tiems plėtotojams, kurie ieško pigių medžiagų, pigiausios darbo jėgos, nereikalauja taisyti padarytų klaidų, tiesiog nesumoka už prastą darbą“, – stebėjosi bendrovės „Veikmė“ vadovas.

Vertinant energinį pastatų efektyvumą, į programą suvedami įvairūs duomenys: kokia turi būti šiluminė sienų varža, termoizoliacijos sluoksnis, langai ir pan. Jeigu kuris nors parametras sumažinamas, tam, kad būtų pasiekta ta pati klasė, kitus parametrus reikia padidinti. Specialistai teigia, kad siekdami sumažinti pastatų sandarumo reikalavimus nekilnojamojo turto plėtotojai ir valdininkai smarkiai suklydo. Tam, kad būtų pasiekta reikiama klasė esant prastesniam sandarumui, reikės kur kas brangesnių langų, dar labiau termoizoliuoti atitvaras, pasitelkti kitus brangius sprendimus. Juk kuo nors reikės kompensuoti nesandarumus.

Architektai bijo likti be užmokesčio

Siekiant energinio efektyvumo, procese dalyvauja ne tik užsakovas ir rangovas. Dalyvauja ir architektai. Jie nebūtų prieš didesnius energinio pastatų efektyvumo reikalavimus. Jie nekelia klausimo, ar visuomenė pasiruošusi daugiau mokėti už kokybiškesnį produktą. Architektams kyla kitas klausimas – ar užsakovai pasiruošę daugiau mokėti projektuotojams už kokybiškesnius projektus?

Architektas Algirdas Kaušpėdas teigė, kad kalbant apie energinį efektyvumą iškyla labai daug klausimų, į kuriuos aiškių atsakymų nėra.

„Pirmiausia – ar architektai išliks kūrėjais? Architektai pageidauja kūrybinės laisvės ir nepriklausomybės. A energinio efektyvumo klasė gali skatinti ribojimą ir uniformiškumą. Juk lengviausia energinį efektyvumą išgauti beformiuose kubuose. Ar netaps visi pastatai ekonomiškomis dėžėmis?“ – klausė architektas.

Anot jo, pirmasis tvarumo principas yra įvairovė. O efektyvumą užtikrina mažesnė įvairovė, didesnė įvairovė laiduoja tvarumą. Energinio naudingumo reikalavimai verčia darniai prisitaikyti prie aplinkos, tinkamai integruoti pastatus į esamą kontekstą. Bėda ta, kad norėdami tinkamai palaikyti ir užtikrinti įvairovę turėsime investuoti daug daugiau savo laiko ir pastangų.

Į klausimą, ar būsto pirkėjai yra pasirengę mokėti plėtotojams daugiau už A klasę, galima atsakyti, kad galbūt, tačiau į klausimą, ar plėtotojai yra pasirengę architektams mokėti daugiau už A klasę, A. Kaušpėdo nuomone, atsakymas yra „tvirtai ne“.

„Šiandien plėtotojai projektuotojams už darbą moka 2,5–3 proc. projekto vertės. Už energiškai efektyvaus būsto projektavimo darbus turėtų būti mokama 5–6 proc. projekto vertės. Galima tik spėti, kad įsigaliojus griežtesniems reikalavimams architektams dirbti reikės daugiau ir geriau, bet už tą patį honorarą.

Tad kas įvykdys numatytą revoliuciją? Projektuotojai ir architektai šiandien vos gali išgyventi. Jie dirba dempingo kainomis ir yra priversti imtis vis naujų projektų, neskirdami pakankamai dėmesio projektų kokybei. O būtent projekto kokybė lemia gerą, efektyvų rezultatą“, – sakė architektas A. Kaušpėdas.