Top Baneris

Sovietmečio architektūra: nuteista be įrodymų

2015 liepos 6 d.
Pasidalykite straipsniu

Socialinių santvarkų, kartų, vertybių konfliktas, o gal – tik plikas verslo interesas? Lietuvoje daugėja situacijų, kai dėl patrauklios vietos pastatą įsigijusiems ir jį nugriauti ar rekonstruoti planuojantiems verslininkams kelią užtveria pastato, kaip meno objekto ar laiko žymens, gynėjai. Daugelis tokių objektų statyti sovietmečiu.

Viešojo ir privačiojo interesų konfliktas

Vieni apeliuoja į teisę pritaikyti objektą naujai funkcijai ir gauti pelną, kiti tvirtina, kad geras architektas daugeliu atvejų gali pasiūlyti sprendimą, ir patenkinantį savininko interesus, ir leidžiantį išvengti buldozerių. Bet ką daryti, jeigu savininkas tokio sprendimo neieško, jeigu skuba pasinaudoti tuo, kad teisiškai nugriaudamas statinį nenusižengs, nes šis neįtrauktas į jokius Lietuvos valstybės tvarkomus kultūros vertybes saugančius registrus?

Sovietmečiu suprojektuoti statiniai neigiamo vertinimo kartais sulaukia vien dėl to, kad ir ketvirčio amžiaus trukmės patirtis nepriklausomoje valstybėje dar neleidžia lengvu mostu atsieti politiką nuo kultūros. Ir net kai visiems akivaizdu, kad sovietmetis reiškia tik laiko, o ne kokybės įvertinimą, diskusijos „neliesti, rekonstruoti, griauti“ neretai užtrunka.

Kone prieš 10 metų interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ tuometis Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas Kęstutis Pempė įvardijo dideliais praradimais architektūrai, tuo pačiu – ir visuomenei gresiančias nuostatas fetišizuoti visa, kas buvo sukurta XVIII–XIX amžiais, ir menkinti tai, kas datuojama XX amžiumi. Ir vienu, ir kitu laikotarpiu buvo sukurta nemažai šlamšto, sakė architektas, tad būtina objektyviai atsirinkti laiko ženklus. Nors apibrėžti meninę vertę, kaip laiko ženklą, nėra lengva, tai yra ir visuomenės, ir vertintojų, ir pačių autorių problema, kurios nesprendžiant kils praradimų, dėl kurių apgailestaus vėlesnės kartos.

„Verslo, finansų ir statybų kompleksas viską mala be gailesčio – jeigu leisi tam malūnui suktis be atodairos, bus sunku ką nors išsaugoti“, – anuomet kalbėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas K. Pempė.

Vienas optimistinių pavyzdžių – Algimanto ir Vytauto Nasvyčių suprojektuota unikalaus interjero sostinės „Neringos“ kavinė (1959 metais), kuri jau 1970-aisiais įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą. Saugomas čia ir interjeras, ir eksterjeras.

Vis dėlto „Tulpės“ kavinės Kaune, kuri laikyta tolygia „Neringai“, nebeliko, „Metropolio“ restoranas nebeturi to laikotarpio ženklų.

„Manau, dabartiniai šių vietų savininkai tik džiaugtųsi, jeigu būtų pavykę išsaugoti anų laikų dvasią – ji būtų buvusi didžioji trauka, – mano K. Pempė. – Bet tam tikru metu verslas ėmė šlubuoti, tada atrodė, kad perdarius viską kaip visur reikalai pagerės. Deja, nutiko atvirkščiai – tai viską pražudė.“

Dar vienu optimistiniu pavyzdžiu pretenduojantys tapti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai – juos planuojama paversti valstybinės reikšmės objektu – konferencijų centru, – ne taip seniai kai kuriems irgi atrodė nevertingas sovietmečio reliktas. Sostinės savivaldybė planavo rūmus išsprogdinti ir taip atlaisvinti puikioje vietoje esantį sklypą naujiems daugiabučiams. Saugant šį objektą nuo tokios lemties 2006 metais rūmai buvo skubiai paskelbti kultūros paveldo vertybe.


Pasidalykite straipsniu
Komentarai

Rekomenduojami video