Blog

Šilumos izoliacija ir drėgmė. Ką reikia žinoti prieš renkantis šiltinimo medžiagas

PAROC, akmens vata

Pastatas yra veikiamas drėgmės ne tik statybos metu, bet ir visą savo gyvavimo laikotarpį. „Matoma“ bendroji drėgmė yra dažniausia ir plačiausiai pasitaikanti pastatų su drėgme susijusių problemų priežastis. Tačiau yra ir kitų drėgmės formų, kurios veikia pastatą visu eksploatavimo laikotarpiu ir yra „nematomos“.

Tai – konvekcinė, difuzinė ir kapiliarinė drėgmė. Būtent dėl jų dažnai susiduriame su drėgmės problemomis jau eksploatuojamuose pastatuose: pratekantys stogai, pažeistos sienos, trupantis pamatų tinko sluoksnis, atsiradęs pelėsis ir pan. Teisingai suprojektavus pastato konstrukcijas „nematomą“ drėgmę galima suvaldyti ir išvengti jos keliamų bėdų.

Prieš pradedant kalbėti apie drėgmę ir jos įtaką pastatams reikia išsiaiškinti, kas yra drėgmė. Kiekvienas puikiai žinome, kad vanduo gali būti kietos, skysčio arba dujinės formos. Terminas „drėgmė“ vartojamas visoms vandens formoms. Drėgmė yra išmatuojamas vandens kiekis ore arba kitoje medžiagoje.

Pirminis bendrosios drėgmės šaltinis yra pastato išorėje ir yra susijęs su klimatu (pavyzdžiui, lietus ar sniegas) arba žeme (pavyzdžiui, gruntiniu vandeniu). Tokios drėgmės negalime išvengti, tačiau žmonija jau seniai išmoko nuo jos apsisaugoti. Pavyzdžiui, įrengiame vandeniui nelaidžią stogo dangą arba sienos apdailą.

„Matoma“ bendroji drėgmė yra dažniausia ir plačiausiai pasitaikanti pastatų su drėgme susijusių problemų priežastis. Apsisaugoti nuo šios drėgmės nėra labai sunku, tik reikia pasirinkti tinkamas medžiagas ir sprendinius. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad dar yra ir vadinamoji statybinė drėgmė. Statybinė drėgmė yra perteklinė drėgmė, patekusi į statybinę medžiagą jos gamybos, sandėliavimo arba montavimo metu. Ji turėtų išdžiūti arba išgaruoti dar statybos metu arba jau naudojant pastatą. Statybos metu medžiagas galime apsaugoti nuo vandens ar sniego jas uždengdami ar sandėliuodami patalpų viduje. Šlapius procesus statyboje irgi galime suvaldyti, nes žinome, kaip tai padaryti. Daug sudėtingesnės yra kitos – „nematomos“ vandens formos, kurios pastatus veikia visą jų eksploatavimo laikotarpį.

Pastatą veikianti drėgmė.

Pastatą veikianti drėgmė.

Drėgmės pernešimas vykstant konvekcijai

Vykstant konvekcijai, drėgmė juda kartu su šilto oro srautu. Kuo šiltesnis oras, tuo didesnis drėgmės kiekis su juo gali judėti. Kai oras suranda skylę arba plyšį atitvaroje, vidinis šiltas oras skverbiasi į išorę dėl vidaus ir išorės oro temperatūros skirtumo. Šie maži atitvaros defektai gali sukelti didelių problemų, nes pro vieną 10 mm skylę atitvaroje, esant 2 Pa oro slėgių abiejose atitvaros pusėse skirtumui, per mėnesį gali būti perneštas 1 litras vandens. Tačiau, kad ši drėgmė būtų pernešta, reikia skylės ar plyšio, kertančio visą atitvaros konstrukciją. Maža skylė šalia nepažeistos gipso plokštės esančioje garų užtvaroje nesukels jokių pažeidimų. Kai drėgnas oras juda pro pastato atitvarą, jos viduje drėgmė kondensuojasi ant sandarių paviršių, kurių temperatūra žemesnė už rasos taško temperatūrą. Dažnai tai yra metaliniai intarpai, pavyzdžiui, metalo profiliai vėdinamų sienų konstrukcijoje.

Drėgmės pernešimas vykstant difuzijai

Difuzija vyksta dėl skirtingo erdvių garų tankio / dalinio garų slėgio. Šildymo sezono metu daugiau drėgmės turi vidaus patalpų oras. Dėl tankio / slėgio skirtumo vidaus oro drėgmė siekia balanso su išorės oro drėgme, sukeldama garų judėjimą iš vidaus į išorę pro pastato atitvarą. Jeigu nėra garams nelaidžios užtvaros, garų tankis / dalinis vandens garų slėgis siekia išsilyginti vykstant difuzijai. Jeigu difuzijos būdu per konstrukciją pereinantys vandens garai sutinka šaltą paviršių, jie kondensuojasi. Todėl, siekiant sustabdyti drėgmės patekimą į konstrukciją, vidinėje šiltojoje atitvaros pusėje yra naudojamos vandens garų užtvaros.

Kapiliariškumas – tai galimybė skysčiui judėti siaurose erdvėse be išorinių jėgų įsikišimo. Šis reiškinys, pavyzdžiui, vyksta grunte. Grunto poromis arba ertmėmis tarp grunto dalelių vanduo juda aukštyn priešinga sunkio jėgai kryptimi, o vandens pakilimo aukštis priklauso nuo porų dydžio.

Kapiliarinis drėkimas vyksta pamatuose bei jų apdailoje. Nutraukti kapiliarinį drėgmės judėjimą galima po pamato plokšte ir šalia pamato įrengiant smėlio, žvyro ar skaldos sluoksnį. Siekiant apsaugoti sienos konstrukcijas nuo kapiliarinės drėgmės iš grunto patekimo, yra įrengiami hidroizoliaciniai sluoksniai.

Drėgmės kontrolė yra esminė pastato projekto dalis, o projektavimo taisyklės gana paprastos: pirmiausia, užtikrinti, kad drėgmė nepatektų į konstrukcijų vidų. Antra, parinkti medžiagas taip, kad konstrukcijose esanti drėgmė galėtų lengvai išdžiūti. Štai čia labai daug kas priklauso nuo medžiagų, iš kurių statome pastatą, ir jų savybių.

Bendrovė „Paroc“ yra sukūrusi daugybę sprendinių, kurie padės apsisaugoti nuo nematomos drėgmės poveikio, kurių rasite mūsų internetinėje svetainėje. Be to, turime puikiomis drėgminėmis savybėmis pasižyminčią medžiagą – „Paroc“ akmens vatą.

Suomijos techninių tyrimų centre VTT atliktas išsamus šilumos izoliacinių medžiagų tyrimas parodė, kad izoliacinių medžiagų drėgminės savybės ženkliai skiriasi. Išbandžius daugybę įvairių izoliacinių medžiagų buvo nustatyta, kad jos skirtingai elgiasi drėgnoje aplinkoje.

Nuostovusis drėgnis

Medžiagų nuostovusis drėgnis buvo išbandytas esant 98 % aplinkos oro drėgniui ir 23 ºC temperatūrai. Matavimo rezultatai atitinka sąlygas, kai izoliacinės medžiagos yra didelio drėgnio aplinkoje, tačiau neturi kontakto su vandeniu. Matavimai parodė, kad „Paroc“ akmens vata nesugeria drėgmės iš aplinkos oro ir išlieka sausa net drėgnomis sąlygomis.

Nuostovusis medžiagų drėgnis, esant 98 % aplinkos oro drėgniui.

Nuostovusis medžiagų drėgnis, esant 98 % aplinkos oro drėgniui.

Vandens įgėris dalinai panardinus atitinka tokias sąlygas, kai izoliacijos pakuotę arba ant plokščio stogo sumontuotą izoliaciją sulyja. Kai „Paroc“ akmens vata dalinai panardinama į vandenį, į atvirą pluoštinę struktūrą patenka tik tiek vandens, kiek jo įstumia akmens vatos plokštei neskęsti neleidžianti jėga. Vanduo įsigeria tik į tą izoliacijos dalį, kuri yra žemiau vandens paviršiaus. Kai izoliacija iškeliama iš vandens, vanduo išteka iš atviros pluoštinės struktūros. Nepriklausomai nuo mirkymo laiko, ar tai būtų viena diena, ar savaitė, akmens vata vandens neįgeria. „Paroc“ akmens vatos vandens įgėrimo lygis labai panašus į plastiko termoizoliacinių medžiagų.

Vandens įgėris dalinai panardinus.

Vandens įgėris dalinai panardinus.

Be to, „Paroc“ akmens vata neįgeria vandens, greitai išdžiūsta, yra atspari kapiliarinei drėgmei, yra atvira difuzijai, t. y. leidžia gretimoms konstrukcijoms džiūti abiem kryptimis, ir nepelija.

Apibendrintus tyrimų rezultatus ir patarimus, kaip projektuoti pastatų atitvaras, norint išvengti neigiamo drėgmės poveikio pastatams, rasite „Paroc“ internetinėje svetainėje rubrikoje „Drėgmei atspari izoliacija“ ir „PAROC drėgmės valdymo vadove“.

PAROC akmens vata:

• išlieka sausa net ir labai drėgnoje aplinkoje;
• neįgeria vandens;
• labai greitai išdžiūsta;
• atspari kapiliarinei drėgmei;
• yra atvira difuzijai, t. y. leidžia gretimoms konstrukcijoms džiūti abiem kryptimis;
• sumažina betono konstrukcijų džiūvimo laiką;
• nepelija ir neleidžia pelėsiui plisti į kitas konstrukcijas;
• akmens vatoje nėra antipirenų, kurie gali skatinti koroziją drėgnoje aplinkoje.

Daugiau informacijos – www.paroc.lt

 RĖMĖJO TURINYS 

    www.jung.lt_3

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.