„Litexpo“ senųjų rūmų atnaujinimas nebuvo siekis ką nors nustebinti, greičiau bandymas sąžiningai ir kultūringai pažvelgti į modernų mūsų paveldą“, – sako renovacijos projektą su pastato autoriumi Edmundu Stasiuliu kūręs vilnietis architektas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rolandas PALEKAS. Minčių apie pastato nugriovimą pašnekovas nė nesvarstė: modernios architektūros istorija, jo manymu, visad verta gyventi.

Po rekonstrukcijos atidarytame kultūros paveldo statusą turinčiame pastate išliko fasadas ir kai kurios kitos konstrukcijos, tačiau daug kas buvo iš esmės atnaujinta. Kokių pokyčių įvyko?

Dar prieš kurdami programą pastato rekonstrukcijai bandėme pasverti, ko jam iš tiesų reikia. Tik atnaujinti jį atrodė per maža, norėjosi suteikti daugiau pridėtinių verčių, transformacijos galimybių, akcentuojant su žiūrovais susijusį aspektą.

„Litexpo“ senųjų parodų rūmų pastatas buvo sukomponuotas tarsi iš 3 struktūrinių erdvių sekos, mes centrinę erdvę išplėtėme į miško pusę ir tokiu būdu sukūrėme vieną didelę renginiams pritaikytą erdvę su teleskopine tribūna (nuo dviejų su puse tūkstančio vietų žiūrovų konferencijos ar koncerto iki galimybės tą erdvę skaidyti, rengti įvairius sporto renginius: boksą, imtynes, tenisą). Pastatas tapo funkcionalesnis. Nuo šiol „Litexpo“ pritaikomas ne tik parodoms, mugėms, bet ir koncertinio tipo renginiams, spektakliams, televizijos projektų filmavimams. Pagrindinę daugiau kaip 2,3 tūkst. kvadratinių metrų ploto Centrinių rūmų salę pagal poreikį galima transformuoti į mažesnes erdves.

Parodų ir kongresų centro „Litexpo“ vadovai yra prasitarę, kad didžiosios šio statinio bėdos prasidėjo tik jį nurengus.

Būtinybė jį rekonstruoti subrendo dar prieš ketvertą metų, tuo metu jis nebuvo įtrauktas į jokius paveldo sąrašus. Tiesiog mes su tuomete „Litexpo“ vadovybe pamąstėme, kad būtų sąžininga prieš pradedant rekonstrukciją nustatyti vertingąsias ypatybes, tad kreipėmės į Kultūros vertybių departamentą prašydami atlikti tyrimą. Jį atlikus buvo nustatytos vertingosios ypatybės. Viena vertus, tai tapo tam tikru apribojimu, kuris natūraliai varžo projektavimo darbus, naujas mintis, kita vertus – tai dokumentas pagalbininkas siekiant išsaugoti nepakitusį pastato veidą. Tokį, koks jis ir buvo sumanytas projekto autoriaus Edmundo Stasiulio. Žinote, statybų metu dažnai norisi pataupyti, ko nors atsisakyti, ką nors pakeisti, tačiau kai pastatas turi apsaugą, nereikalingų diskusijų nebelieka. Džiaugiuosi, kad savo laiku šis pastatas buvo ištirtas paveldosaugiškai ir buvo įvardytas kaip vertingas mūsų modernizmo architektūros objektas.

Vis dėlto kokį pagrindinį uždavinį kėlėte dirbdami su šiuo projektu?

Norėjome jį atnaujinti ir prikelti naujam gyvenimui, kur tik buvo įmanoma palikome senuosius paviršius, pavyzdžiui, tinko. Daug kur liko ir senosios konstrukcijos, kaip ir didžioji dalis apdailos fasaduose. Tik, kalbant apie statinio dizainą, pabandėme subtiliai parodyti, kad pastatas rekonstruotas XXI amžiuje. Naujos ažūrinės lubos įgavo juodą spalvą, kai kur atsirado atvirų ortakių. Rekonstrukcijoje jaučiamas šios dienos architektūros supratimas, tačiau pastato nuotaika, kurią buvo sumanęs E. Stasiulis, niekur nedingo, ji įgavo naują kokybinį etapą.

Ar pavyko rasti bendrą kalbą su projekto autoriumi?

Dalykišką ir konstruktyvią kalbą su projekto autoriumi profesoriumi E. Stasiuliu tikrai radome. Iš jo gavau daug naudingos informacijos apie pastatą. Keletą kartų susitikome statyboje ir prie brėžinių. Drauge pabandėme permąstyti šį kūrinį ir buvo tikrai įdomu.

Tačiau originalias idėjas teko atidėti į šalį.

Tokį projektą rengdamas savo ego turi padėti į šalį, tenka įsiklausyti į kito kūrinį, bandyti jį adaptuoti jokiu būdu nekeičiant paties kūrinio, jo struktūros dėsningumų.

[su_quote cite=”Rolandas Palekas”]Džiaugiuosi, kad savo laiku šis pastatas buvo ištirtas paveldosaugiškai ir buvo įvardytas kaip vertingas mūsų modernizmo architektūros objektas.[/su_quote]

Išeitų, kad ypač sunkių problemų renovuojant minėtą projektą nebuvo?

Keletas kūrybos klaidų buvo. Norėčiau, kad jos liktų matomos tik man ir pastato autoriui. Rekonstrukcija vyko gana sklandžiai, tačiau objektas, statytas 1980 metais, neišvengė tuometinės statybos nukrypimų nuo projekto. To laikotarpio statinių kokybė nebuvo ypač gera, apnuoginę tam tikrose vietose konstrukcijas pamatėme, kad reikės labai nemažai dalykų spręsti vietoje. Iškilo papildomų pastangų reikalaujanti situacija, kuri, matyt, būdinga visiems rekonstruojamiems objektams.

Bet statinio būklė nebuvo tokia prasta, kad būtų svarstoma jį nugriauti?

Galbūt kam nors kitam ir būtų galėjusi kilti tokia mintis, kad pigiau būtų nugriauti ir pastatyti naują. Bet man abejonių nekilo. Juk tai mūsų moderniosios architektūros istorija. Tuo laikotarpiu, pradedant architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių „Neringa“, atlikta daugybė puikių pastatų realizacijų. Ilgą laiką jie buvo labai vertinami, Rytų Europoje pristatomi kaip itin aukšto lygio architektūra. Panašių architektūros pavyzdžių pamatysime Balkanų kraštuose, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje. Žinoma, ne viską pavyksta ir jiems išsaugoti, bet tai – neatsiejama istorijos dalis. Jei nuo jų statybos būtų praėję, tarkime, 50 ar 60 metų, jie, ko gero, būtų saugomų statinių sąrašuose, bet šiandien apsauga galioja tik iki Antrojo pasaulinio karo statytiems pastatams, o tie, kurie iškilo po Antrojo pasaulinio karo, neturi jokios apsaugos. Tačiau dar 10 ar 20 metų, ir požiūris pasikeistų.

Rekonstrukcija, prie kurios dirbote su projekto autoriumi ir kitais ARCH studijos architektais, įvyko per metus laiko. Juk tai labai trumpas laiko tarpas.

Ir man iš pradžių pasirodė, kad terminai glausti, bet viskas vyko gana organizuotai, nesitrikdant. Ruošėmės ilgiau, tik statyba truko lygiai metus. ARCH studijos architektai Bartas Puzonas, Alma Palekienė, Radvilė Samackaitė buvo tie žmonės, kurie labiausiai prisidėjo prie to, ką matome šiandien.

Galbūt po „Litexpo“ senųjų rūmų atnaujinimo sulaukėte kolegų ar lankytojų reakcijų?

Kai senas geras pastatas prikeliamas naujam gyvenimui, niekas nešokiruoja. Tad nesitikiu, kad kažkas aikčios iš nuostabos. Siekis nebuvo ką nors nustebinti, greičiau tai buvo bandymas sąžiningai ir kultūringai pasižiūrėti į modernų mūsų paveldą.

Tačiau tokių statinių Vilniuje rastume ir daugiau. Vien senamiestyje ir aplink jį kiek matome nutriušusių ir irstančių balkonų.

Tai – tik fizinė pastato negalia, bet ar reikia dėl to statinį žudyti? Nemanau. Pastatai nusidėvi, bet juos galima pagydyti, o jei nugriauname, tai jau negrįžtamai. Aš saugočiau labai daug ką, renovuočiau. Rekonstruojant, išplečiant, pristatant ir būtinai išsaugant vertingą architektūrinį krūvį pastatą fiziškai ir išsaugome.

Sulaukus pripažinimo, matyt, kurti tapo sudėtingiau, pajutote didesnę atsakomybę?

Kai suprantame, kad idealą ar tobulumą pasiekti neįmanoma, sau pasakau, kad padariau viską, kas nuo manęs priklauso. O jei kas nors nepavyko, tiesiog nepavyko. Bet aš juk siekiau maksimumo. Aš visad tokios nuostatos laikiausi. Sulaukęs pripažinimo gal tik ėmiau atidžiau galvoti, ką sakau. Bet atsakomybės lygis kūryboje nepakito.

[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]

LITEXPO l.e.p direktorius Justinas Bortkevičius

„Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ centrinius rūmus atnaujinome iš esmės. Rūmai nuo šiol gali būti pritaikyti ne tik parodoms, tačiau ir konferencijoms, kongresams, koncertams, vakarėliams, spektakliams, televizijos projektų filmavimams. Pagrindinę daugiau kaip 2,3 tūkst. kvadratinių metrų ploto užimančią centrinių rūmų salę pagal poreikį galima transformuoti į mažesnes erdves. Visas naudingasis rūmų plotas viršija 9,8 tūkst. kvadratinių metrų. Tai yra beveik kaip pusantro futbolo stadiono“.

[/su_note]

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 4.