Specialistai pripažįsta – miestų gyvenamųjų rajonų aplinka neatitinka šiandienos reikalavimų ir gyventojų poreikių. Tačiau užuot investavus į gyvenamąją aplinką, viešųjų erdvių kokybės ir prieinamumo bei transporto sistemos gerinimą, Lietuvoje vis dar sprendžiama sovietmečiu ne visada tinkamai suprojektuotų, dešimtmečiais reikiamos priežiūros neturėjusių viešųjų erdvių želdynų gaivinimo problema. Taigi kaip šiandien atrodo artimiausia aplinka, kurioje miestiečiai praleidžia daugiausia laiko?
Žaliųjų erdvių tikimasi pėsčiomis pasiekiamu atstumu
Anot architektės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Architektūros, dizaino ir dailės katedros dėstytojos dr. Ingos Urbonaitės, švedų mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad kuo arčiau namų įrengtos žaliosios poilsio erdvės, tuo dažnesni ir ilgiau trunka apsilankymai jose. Be to, rekreacinių funkcijų pasiekiamumas ir optimali susisiekimo sistema yra viena tvariojo miesto sąlygų.
Įvairiose šalyse tvariųjų miestų planavimo koncepcija įgavo skirtingų formų. Kompaktiško miesto koncepcija, architektės teigimu, plėtojama Beniliukso šalyse, Vokietijoje. Čia dėl ribotos erdvės ir didelio gyventojų tankio siekiama trumpų ryšių ir funkciškai mišrios urbanistinės struktūros, kai prioritetas teikiamas pėsčiųjų ir dviračių eismui.
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje įvairių šalių projektavimo praktikoje nusistovėjo tam tikros normos: pavyzdžiui, tai, kad rajono parkai pėsčiomis turėtų būti pasiekiami per 20 minučių, o lokalios viešosios kvartalų erdvės – per 5–10 minučių, nuo gyvenamųjų teritorijų jos turėtų būti nutolusios ne daugiau kaip 300 metrų. Svarbiausios rekreacinės priemiesčio teritorijos turėtų būti pasiekiamos per 60 minučių.
„Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į atstumą, bet ir į motyvus, kodėl žmonės laisvalaikio metu juda po miestą. Tai gali būti tikslinės kelionės į poilsio ir sporto centrus, kultūros ar gamtinius objektus, viešąsias erdves, o galbūt tiesiog socialinių ryšių motyvai. Idealu, kai visus šiuos poreikius galima
užtikrinti artimoje gyvenamojoje erdvėje“, – įsitikinusi pašnekovė.
Plėtojant rekreacinių miesto erdvių sistemą, svarbu ne tik tolygus jos pasiskirstymas, bet ir kokybė. Daktaro disertacijoje „Rekreacinių funkcijų raiška Vilniaus miesto erdvinėje struktūroje“ dr. I. Urbonaitė miesto viešąją erdvę apibūdina kaip terpę, kurioje svarbu išryškinti vietos tapatumo bruožus, atitinkančius laikotarpį ir vietos bendruomenės tradicijas.
„Architektų siekis – sukurti tokią aplinką, kurioje žmonės trauktų žmones. Tačiau ypač svarbus ir rekreacinis turinys, kuris formuojamas sistemingai, atsižvelgiant į rekreacinį konkrečios teritorijos potencialą, gyventojų poreikius, įvertinant tam tikrų poilsio formų tarpusavio suderinamumą“, – teigė architektė.
2012 metais atlikusi sociologinius gyvenamosios aplinkos tyrimus ir palyginusi juos su prof. dr. Jurgio Vanago tyrimų, atliktų 1992-aisiais, rezultatais, architektė išskyrė keletą tendencijų: rekreacinės senamiesčio galimybės ir patrauklumas per daugiau nei dvidešimt metų gerokai išaugo, o masinės statybos gyvenamuosiuose rajonuose gyventojai vis dar pasigenda tų pačių dalykų, kaip ir anuomet: kultūros, sporto objektų, infrastruktūros, tinkamos vaikų laisvalaikiui, ir pan. Tokia netolygi skirtingų miesto dalių raida gali dar labiau išryškėti ateityje, jei situacija ir toliau nesikeis, prognozuoja architektė.
