Pastaraisiais metais vis aktyviau diskutuojama, kaip išsaugoti istorinį paveldą, kartu pritaikant jį prie šiuolaikinės visuomenės poreikių. Daug dėmesio skiriama ne tik medžiagoms, technologijoms, bet ir rangovams, jų patirčiai, paslaugų kokybei.
Neseniai naujam gyvenimui prikelta nemažai dvarų, pilių, senųjų turgaviečių prieigų: keistos Raudonės pilies, Jurbarko dvaro, Vėžaičių dvaro parko, Turgaus aikštės Šilutėje dangos, gausių diskusijų objektais tapo ir pagrindinė Kauno senamiesčio arterija – Vilniaus gatvė, taip pat Senosios Zapyškio bažnyčios aikštė, Klaipėdos senamiesčio gatvės ir kt.
Tarp dviejų ugnių: išsaugoti istorinį paveldą ir leisti patogiai judėti žmonėms
Didžiausias pagal apimtį pastarųjų metų projektas – Vilniaus gatvės Kaune rekonstrukcija. Istoriko Mindaugo Balkaus teigimu, Vilniaus gatvė tašytais akmenimis išgrįsta maždaug 1932 metais. Vėlesnė jos rekonstrukcija atlikta 1985-aisiais. Tikėtina, sovietmečiu pergrindžiant gatvę panaudota dalis akmenų iš tarpukario grindinio. Bet kuriuo atveju grindinys nebuvo geros būklės.
Inžinierius V. Mačiūnas leidinyje „Savivaldybė“ dar 1934 m. apie tuomečio grindinio kokybę rašė: „Jeigu akmens būtų buvę visai tinkamai pagaminti, ne bedarbių, o amatininkų akmentašių, tai gal ir būtų buvę apsistota prie šio būdo. Bet akmens buvo gan įvairiai pagaminti: aukštis svyravo iki 3–5 cm, akmens apačia nebuvo plokšti, bet dažnai ar tai apvali, ar kylio pavidalo. Tuo būdu akmens nevienodai nusėsdavo: vieni mažiau, kiti labiau.“
Vilniaus gatvę nusprendus rekonstruoti jau šį šimtmetį, ilgokai diskutuota, ką daryti su senuoju grindiniu. „Vyravo kelios nuomonės, buvo pasiūlyti keli sprendimai, pavyzdžiui, jį tik perkloti, išsaugant istorinį paveldą. Tačiau atsižvelgta į tai, kad jis vis tiek nebus lygus: tašytus akmenis sudėti lygiai nėra galimybių. Dėl to pasirinktas visoms šalims racionalus ir tinkamas variantas – akmenis išimti ir nupjauti jų paviršių“, – pasakojo prekės ženklui „Ponas Akmuo“ atstovaujančios UAB „Milsa“ vykdomasis vadovas Mindaugas Verbickas.
Vietoj šonuose buvusių betoninių plytelių „Ponas Akmuo“ tiekė pjaustytas granitines plokštes degintu paviršiumi. Jos dera su senamiesčio aplinka, yra lygios, tinka važiuoti vaikų vežimėliais, dviračiais, judėti neįgaliesiems.
Akmuo – toks, kokio reikia: gali būti ir dirbtinai sendintas
Pastaraisiais metais atlikta ir nemažai Klaipėdos senamiesčio gatvių rekonstrukcijų: ten vietoj lauko riedulių taip pat įrengta tašytų akmenų danga. „Kai kuriose gatvėse išlaikytas storio ekvivalentas – įrengiama 15 cm storio danga. Rekonstruotomis Klaipėdos senamiesčio gatvėmis nuolatos važinėja automobiliai, tad danga turi išlaikyti krūvį“, – sakė „Pono Akmens“ atstovas.
Jis pasakoja, kad jeigu paveldosaugininkai nusprendžia, jog senąjį grindinį reikia išsaugoti 100 proc., jis tiesiog išardomas, sutvarkomi pagrindai, grindinys maksimaliai gražiai perklojamas.
Tiesa, tašymas – istorinis pavadinimas: anksčiau akmenis tašydavo kaltais, dabar jie iš didesnio bloko iki reikiamo dydžio suskaldomi mechaniniais presais. Jeigu riedulius nusprendžiama keisti tašytais akmenimis, tada pagal specialų užsakymą jie gaminami iš užsienio šalių granito, dažniausiai ukrainietiško arba lenkiško.
Bet kuriuo atveju kraštinės nėra idealiai lygios. „Kartais tam, kad akmuo iškart galėtų būti kažkiek lygesnis, akmenys dar apgludinami, pasendinami. Tašytas akmuo dedamas į specialią mašiną ir yra sukamas didžiuliame būgne. Vienas į kitą besidaužydami, akmenų aštrūs kampai nusigludina, kad paklojus iškart būtų lygesni. Paklojus atrodo, kad akmuo jau buvo eksploatuotas, yra apsitrynęs. Juk ir seni grindiniai yra slidūs, natūraliai nusipoliravę“, – pažymi M. Verbickas.
Ąžuolyno parkas. „Ponas Akmuo“ nuotr.
Prieš rekonstrukciją – dažnai užsitęsiantys archeologiniai kasinėjimai
Pasak M. Verbicko, daug žaizdų istoriniuose objektuose paliko sovietmetis. Dvarai, pilys šiuo laikotarpiu dažnai turėjo visai kitą funkciją – ne reprezentacinę, turistinę, o būdavo pritaikomi kolūkio reikmėms, tapdavo mokyklomis, sandėliais. Niekas nekreipė dėmesio į paveldosaugą, ar parinktas sprendimas dera, ar ne, – tiesiog naudodavo turimas pigiausias medžiagas.
Dabar, atkuriant pagrindinę pastatų funkciją, stengiamasi pašalinti visas paliktas spragas. Istoriniai objektai tvarkomi vis skrupulingiau, aplinka pritaikoma prie tikrosios paskirties, atsižvelgiama į tai, kad reikia naudoti autentiškas medžiagas, tinkančias tam laikotarpiui, kada statiniai ir iškilo. Taigi, visai neseniai buvo atkurtas ir Raudonės pilies Jurbarko r. istorinis elementas: jos kieme įrengta nauja granito trinkelių danga.
Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas pasakoja, kad dalis pilies teritorijos iki tol buvo grįsta akmenimis, kita danga žvyro. Anot seniūno, laikytis principo „kas kam šovė į galvą“ šiuo metu negalima. „Savo žodį tarė ir paminklosaugininkai, nutarę, kokios turėtų būti trinkelės. Derinimas užtruko tikrai ilgai“, – teigė pašnekovas. Raudonės pilies teritorijoje visą vasarą dirbo maždaug 30-ies archeologų komanda.
„Archeologai rankomis 30 cm perimetru apkasė kelių tūkstančių kvadratinių metrų teritoriją, viskas buvo iškasta, nusijota, rasta apie 2000 eksponatų – įvairių buities daiktų. Įspūdingiausius, vertingiausius radinius dabar eksponuojame Raudonės pilyje“, – pasakojo Č. Meškauskas.
Panašiai tiek eksponatų – odos, keramikos dirbinių, monetų ir kt. – surasta ir rekonstruojant Vilniaus gatvę.
„Nuo projekto pradžios iki visiško užbaigimo prireikė maždaug 5-erių metų“, – bendrą projekto trukmę priminė Raudonės seniūnas.
Kodėl lauko rieduliai restauruojant, atkuriant istorinius grindinius įprastai nebenaudojami?
Kodėl restauracijai šiandien nenaudojami paprasti lauko akmenys? „Esame tyrinėję ir lauko riedulius, vertinę galimybes iš jų gaminti trinkeles, kaip jie tašomi, kokie jų fizikiniai parametrai. Vis dėlto tai nėra vienalytė medžiaga. Riedulys nelygus rieduliui, net ir du vizualiai panašūs akmenys gali būti skirtingai susiformavę. Palyginimui, granitas suteikia tam tikrų garantijų dėl medžiagos homogeniškumo, vienodumo, kitaip tariant, užtikrinami tam tikri parametrai, ypač kai dangų apkrovos yra visai kitokios“, – apie granito pranašumus ir ypatumus pasakojo M. Verbickas.
Kaip pasakoja Č. Meškauskas, Raudonėje parengus dvaro prieigų tvarkymo projektą, taip pat priimtas sprendimas naudoti granito trinkeles: pilkas, skaldytas, 10 x 10 cm dydžio, šiurkščiu paviršiumi. Granitinės trinkelės labiau dera su pilimi nei, pavyzdžiui, betoniniai elementai.
Gal tokių matmenų akmens gaminiai ir nebūdingi istorinėms epochoms, bet tai bent kiek autentiškesnis ir panašesnis į naudotą tais laikais akmenį sprendimas.
Vyraujanti gatvių danga iki XIX–XX a. pr. – lauko rieduliai, o grindinio madas diktavo didmiesčiai
Lietuva nebuvo pati turtingiausia valstybė Europoje, neturime granito išteklių. Be to, anksčiau nebuvo ir technologijų, leidžiančių išgauti granito blokus iš karjerų. Taigi, pasak istoriko M. Balkaus, pats pigiausias ir greičiausias sprendimas – ilgą laiką Lietuvoje visi grindiniai buvo įrengiami iš lauko riedulių: akmenys dėti tiesiai į grindinį. Siekiant sutaupyti, paprasti akmenys dažnai būdavo atvežami iš tų miesto gatvių, kurios tuomet būdavo rekonstruojamos ir pergrindžiamos nauja danga. Tad paprastų akmenų grindinių reikšmė imant konkrečiai Laikinosios sostinės pavyzdį dvejopa: vienose gatvėse jie laikyti atgyvena, o kitose tapdavo infrastruktūros pagerinimo priemone.
Siekiant, kad grindinys būtų lygesnis, labiau pritaikytas pėstiesiems ir vežimams, akmenis žmonės tašydavo, kad bent kažkuri viena kraštinė būtų lygesnė. Ta kraštinė buvo orientuojama į viršų, taip išlyginant visą dangos paviršių.
M. Balkus mini, kad pirmieji tašyto akmens grindiniai išgrįsti būtent didžiuosiuose šalies miestuose. Apskritai Kauno gatvės lauko akmenimis pradėtos grįsti 1887 m., o miestui gavus Laikinosios sostinės statusą, akmeninis grindinys jau nugulė pagrindinėse senamiesčio ir naujamiesčio gatvėse.
XX a. įsibėgėjus, plentai, kuriuose judėjimas buvo intensyvesnis, grįsti makadamu – kelio danga iš kelių sluoksnių trupintos, mechaniškai sutankintos skaldos. Tarpukariu, eismui vis intensyvėjant, tapo aktualu, kad keliai būtų kuo lygesni, o transportui pravažiavus kiltų kuo mažesnis dulkių debesis, todėl ieškota inovatyvesnių sprendimų.
Apskritai buvo pastebima tendencija, jog kuo didesnis, turtingesnis miestas, tuo tvarkingesnius ir geresnės kokybės grindinius jis turėjo. Galima teigti, kad tendencijos iki šiol išliko panašios.
Straipsnis paskelbtas „Statyba ir architektūra“ 2024 m. vasaros numeryje.
