Kodėl jau šiandien reikia vis dažniau kalbėti apie privačios ir viešos partnerystės (PPP) projektų vystymą ir jų finansavimą? Tiesiog nenumaldomai artėja 2020 metai. Po šios datos ES finansinė parama atnaujinamai infrastruktūrai ir jos plėtrai gali smarkiai sumažėti dėl gerėjančių Lietuvos makroekonominių rodiklių. Jei ES pinigus vaizdžiai palygintume su duomenų srautu, tai jie dabar teka plačiajuosčiu internetu, tačiau jau po 2020 metų jų srautas gali smarkiai sumažėti ir, vaizdžiai tariant, kapsės lyg per senovinį modemą.

Kas pakeis ES pinigus?

Kad įsivaizduotume šį pinigų srautą, paanalizuokime faktus. Nuo 2014 iki 2020 metų transporto ir pagrindinių tinklų infrastruktūrai skirta ES parama sudarė 1,15 mlrd. eurų, dar 0,87 mlrd. eurų skirta energetikos sektoriui. Jeigu išdalytume šias sumas per septynerių metų laikotarpį, tai, pavyzdžiui, transporto sektoriui galėtų būti skirta vidutiniškai po 164 mln. eurų per metus. Jeigu palygintume su valstybinės ir vietinės reikšmės kelių finansavimo metinėmis išlaidomis, kurios šiemet sudaro 499 mln. eurų, ES parama vidutiniškai sudarytų apie trečdalį viso biudžeto, o tai tikrai nėra mažai.

Šį trečdalį teks kur nors surasti, nes toliau tobulinti ir plėsti infrastruktūrą tikrai reikės. Jei norėsime toliau stiprinti savo šalies konkurencinį pranašumą regione, tokių investicijų poreikis, tikėtina, augs kasmet, kadangi tai svarbi Baltijos šalių konkurencingumo sąlyga. Jau šiandien galima skaičiuoti tikrai nemažas investicijų sumas, būtinas energetikos, transporto ir logistikos, viešojo bei kitų sričių sektoriams vystyti.

Galime tapti PPP ekspertais: mokykimės iš sėkmių ir klaidų

Valstybė, ko gero, nenorės didinti mokesčių, kad surastų tą trūkstamą trečdalį. Vadinasi, teks atsigręžti į privačius finansavimo šaltinius ir intensyvinti privačiosios ir viešosios partnerystės projektus.

Reguliuojamoji aplinka pastariesiems yra pakankama. Svarbiausia, kad ji nesikeistų, o investuotojai žinotų, ko tikėtis. Skaidrumas, teisinis bei politinis stabilumas ir galimybė prognozuoti reguliuojamąją aplinką yra pagrindiniai dalykai, siekiant pritraukti privatų kapitalą infrastruktūros projektams vystyti. Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad PPP projektai yra vienas iš efektyviausių būdų greitai ir kokybiškai įgyvendinti didelio masto viešosios infrastruktūros projektus.

Skandinavijoje ir Jungtinėje Karalystėje privačiosios ir viešosios partnerystės projektų vertė milijardai eurų, o Lietuvoje jų vis dar mažai, nors lyg ir turime geros patirties: Vilniaus Balsių mokykla, Palangos aplinkkelis, Vilniaus policijos komisariatas, taip pat galima paminėti ir M. K. Čiurlionio prietilčio Kaune koncesijos projektą.

Nors PPP projektų imamės nedrąsiai, galime juos gerai atlikti. Vienas sėkmingų pavyzdžių — Palangos aplinkkelio statyba, kurią finansavo SEB bankas. Sėkmę liudija keli faktai: projektas laiku įgyvendintas, neviršyta numatyta sąmata, aplinkkelis sėkmingai prižiūrimas. Sutarties pabaigoje valstybei kelias bus grąžintas po kapitalinės rekonstrukcijos.

Ekspertais tampama mokantis ne tik iš sėkmių, bet ir iš klaidų. Kad Lietuva galėtų laikyti save patyrusia valstybe PPP srityje, turime įgyvendinti kur kas daugiau tokių projektų. Apie tai kalba ir vienas Pasaulio banko tyrimų: pirmieji PPP bandymai dažnai nepasiteisina ir yra atmetami, tačiau, įgijus patirties, apie 20 PPP projektų vyksta sklandžiai.

Tai reiškia, kad turime jau dabar aktyviau imtis PPP projektų, kad atėjus 2020 metams infrastruktūros projektai būtų toliau įgyvendinami. Todėl reikia politinės valios ryžtis daugiau projektų leisti įgyvendinti privačiam sektoriui. Reikia naudotis egzistuojančiais privačiosios ir viešosios partnerystės instrumentais ir aiškiai suvokti, kokie infrastruktūros objektai atrodys perspektyviausi.

Bet kuriam infrastruktūros projektui galimas komercinis finansavimas

Privatus sektorius (prie jo priskiriamos ir verslo įmonės, ir bankai, ir pensijų fondai bei instituciniai investuotojai) domisi ta infrastruktūra, kur mažiausia rizika, kurios perspektyva atrodo stabiliausia. Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių privataus investuotojo prisiimamą rizikos lygį, yra projekto priklausomybė nuo paklausos ir (ar) kainos svyravimų ateityje. Reguliuojami energijos skirstymo ir perdavimo tinklai, atrodytų, daug saugesni investuotojui, nei, tarkime, projektai, susiję su politine rizika ar paklausos rizika: mokami keliai, tuneliai ar netgi automobilių stovėjimo erdvės. Tačiau esant norui ir žinant konkretaus PPP projekto tikslą, taip pat esant palankiai rinkos perspektyvai, tinkamai projektų audito, finansavimo, garantavimo ekosistemai, bet kuris infrastruktūros objektas gali būti aptariamas, nagrinėjamas ir pradedamas plėtoti gavus komercinį finansavimą.

Privatus sektorius neabejotinai tam pasiruošęs ir laukia, kada valstybinės institucijos pakvies prisidėti prie šaliai svarbių ir ekonomiškai naudingų projektų vystymo bei finansavimo. Bankai tam taip pat pasiruošę, tuo domisi, nes tokių projektų finansavimo rezervai yra tikrai dideli.

Komentaro autorius — Vilius Juzikis, SEB banko valdybos narys, Verslo bankininkystės tarnybos direktorius