Sovietmečiu senamiestyje iš viso buvo gal dvi kavinės, o dabar visi pirmieji aukštai yra komercinės paskirties. Daug gyventojų radę galimybę kėlėsi iš senamiesčio – čia daug koncertų, festivalių ir pan. Manau, reikia ir toliau jį tvarkyti kaip daugiafunkcę teritoriją, ypač stengiantis puoselėti bažnyčias, muziejus.

– Neretai diskutuojama, kiek valstybė ar savivalda turėtų padėti senamiesčio gyventojams tvarkant savo nekilnojamąjį turtą. Kartais sakoma, kad jei negali tvarkytis, užleisk vietą kitiems. Bet pasaulyje yra ir kitokia praktika.

– Šiandien Lietuva neturi resursų finansinei paramai. Bet idealiu atveju galėtų būti tokia galimybė. Gerai, kad savivaldybė padėjo tvarkant senamiesčio balkonus ir medinius statinius, kad valstybė tuos trejus metus teikė milijonines subsidijas – pats rašiau dokumentus Vyriausybei dėl senamiesčio atgaivinimo strategijos patvirtinimo – skirta tiek, kiek buvo prašoma. Gal valstybė paramą būtų teikusi ir ilgiau, bet, kaip supratau sulaukęs skambučio iš savivaldybės, niekas dėl to nesikreipė.

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos irgi neturi lėšų tokiems darbams visa apimtimi paremti. Jei gyventojai drąsiau burtųsi į bendrijas, galėtų pretenduoti, pavyzdžiui, gauti europinę finansinę paramą. Prasidedantį europinių lėšų skyrimo laikotarpį tokia pagalba irgi bus teikiama. O kai nepasirūpinama gauti paramos, neatliekami ir restauravimo darbai. Sovietmečiu buvo kur kas didesnės restauravimo apimtys, dabar – tik fragmentiški, daugiausia – pritaikomieji darbai.

Kitas dalykas, kad gyventojus trikdo ir projektų derinimo dubliavimasis. Turime paveldosaugos skyrių savivaldybėje, specialistą Kultūros paveldo departamente, derinti reikia ir su vienais, ir su kitais. Turėtų būti arba supaprastintas derinimas, arba tiesiog suteikta galimybė derinti su viena kuria instancija.