Senas moksleiviškas anekdotas apie baseiną, į kurį pripils vandens, jei plaukikai geri bus, graudžiai tinka apibūdinti Lietuvos architektų rūmų (LAR) situaciją. Prieš aštuonerius metus įsteigti kaip architektų savivaldos organizacija, rūmai iki šiol nesulaukia, kada valstybė malonės įstatymu įteisinti visaverčiam jų funkcionavimui būtiną nuostatą – susies įgyjamą kvalifikaciją su privaloma naryste rūmuose.
Laukiant šio Architektų rūmų įstatymo pakeitimo, iš Aplinkos ministerijos sulaukta kitos staigmenos – ši pranešė svarstanti galimybę susigrąžinti LAR vykdomą architektų atestavimo funkciją, laikomą vienu iš esminių profesinės savivaldos elementų. „Statybos ir architektūros“ pašnekovė, LAR pirmininko pavaduotoja, architektė, teisininkė Daiva BAKŠIENĖ įsitikinusi, kad Seimui pritarus šiam Statybos įstatymo pakeitimui architektų profesinei savivaldai kiltų išlikimo klausimas.
– Įvertinus, kad šiandien Aplinkos ministerijos atstovai dalyvauja atestavimo komisijos posėdžiuose, o pasikeitus konjunktūrai LAR išliktų atestavimo vykdytojai, būtų galima teigti, kad architektų atestavimo instituto klausimas tėra formalumas.
– Aš į tai žiūriu plačiau, manau, tai nėra tik parašo klausimas. Tai visų pirma atsakomybės už sprendimą klausimas. Kvalifikacijos atestato suteikimas yra svarbus architektui – jam suteikiama arba nesuteikiama teisė vykdyti atestuoto architekto veiklą, taigi lemiamas jo profesinės veiklos likimas. Kartu tai labai svarbus sprendimas visuomenei – architektas įgyja teisę savarankiškai priimti jai svarbius sprendimus. Pažymėtina, kad neteisėti atestuojančios organizacijos sprendimai gali būti skundžiami, priėmusi tokį sprendimą būtent atestuojanti organizacija privalo atlyginti architektui padarytą žalą. Taigi klausimas tikrai ne apie tai, kieno ranka suraito parašą ant atestato.
Viena vertus, galima sakyti, kad rūmams būtų patogiau tokios atsakomybės neprisiimti, kita vertus, tai rodo sprendimo svarbą, ir tuomet jau tampa reikšminga, kokiu būdu jis yra priimamas. Profesinės savivaldos esmė – teisės priimti sprendimus delegavimas išrinktiems tos pačios profesijos atstovams, kuriais pasitikima. Būtent nariai gali pareikalauti ir atestavimo komisijos, ir kitų savivaldos organų narių tinkamo, atsakingo darbo. Be to, periodiškai rengiamais rinkimais užtikrinama asmenų rotacija. Tokia dvipusė – įgaliojimų suteikimo ir atsakomybės pareikalavimo – schema yra visiškai nebūdinga valstybinei profesinės veiklos priežiūrai.
Vertinant tampa akivaizdu, kad LAR patikėtų funkcijų perdavimas kitai institucijai – tai ne formalumas, o akivaizdus savivaldos silpninimas ar net paneigimas. Labai išraiškingai skamba nuostatas, esantis dabar Aplinkos ministerijai patobulinti grąžintame Statybos įstatymo pakeitimų projekte – „Lietuvos architektų rūmai – organizacinį darbą atliekanti organizacija“. Galima suprasti, kad tai yra vadybininkų organizacija. Bet steigiant tokias organizacijas visiškai nebūtina priimti įstatymą (rūmai įsteigti priimant Architektų rūmų įstatymą), o organizacinį darbą galėtų atlikti bet kuri paslaugų įmonė – užtektų paskelbti viešųjų pirkimų konkursą, kaip dabar populiaru – taikant mažiausios kainos kriterijų.
– Kodėl apskritai kalbame apie profesinę architektų savivaldą? Juk ne viena profesija išsiverčia be savivaldos sistemos ir nekelia panašaus pobūdžio klausimų.
