Sausį Lietuvoje pradėtas įgyvendinti projektas „Bendrojo ugdymo mokyklų (progimnazijų, pagrindinių mokyklų) modernizavimas: šiuolaikinių mokymosi erdvių kūrimas“, kurio metu bus sukurta modernios edukacinės erdvės vizija ir rekonstruotos edukacinės erdvės septyniose tipinėse sovietmečiu statytose mokyklose. Jų projektiniais pasiūlymais, techniniais projektais ir gerąja projekto rengimo patirtimi galės remtis ir kitos Lietuvos mokyklos.
Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Švietimo aprūpinimo centro (ŠAC) kartu su Vilniaus dailės akademija (VDA) įgyvendinamo projekto pirmajame etape kovo mėn. surengti du forumai–diskusijos „Švietimo architektūra (šiuolaikinė mokykla ir jos iššūkiai ugdymo(si) erdvėms“ su švietimo įstaigų ir architektūros specialistais iš Lietuvos ir užsienio.
Pasak ŠAC direktoriaus Tautvydo Salio, šio projekto užduotis – humanizuoti tarybiniais metais statytų mokyklų erdves ir pritaikyti šios dienos mokyklos poreikiams. „Šis projektas turi du pagrindinius tikslus: sukurti realius pilotinius pavyzdžius ir pademonstruoti pavyzdinį procesą su diskusijomis, kūrybinėmis dirbtuvėmis. Todėl tikimės, kad kitos mokyklos, kurios sieks gauti finansavimą, vertins ne tik šio projekto galutinį rezultatą, bet ir sieks tokio proceso, kuris užtikrintų tvarius rezultatus“,– sakė forumo–diskusijos moderatorius, VDA Interjero dizaino katedros vedėjas Rokas Kilčiauskas.
Ugdymo plėtotės centro (UPC) direktoriaus pavaduotojo Gražvydo Kazakevičiaus ir VGTU Architektūros katedros dekano doc. dr. Liutauro Nekrošiaus nuomone, efektyviausia, jei kiekviena mokykla galėtų turėti savo individualų projektą, paremtą jos poreikiais, tačiau pripažino, kad tokio masto projektas valstybei būtų labai brangus.
Tam pritarė ir Danijoje mokyklų modernizavimo projekte SCUB sėkmingai dalyvavusios architektūros kompanijos „Cebra“ atstovas Flemmingas Kaasas Svendsenas, pristatęs šioje šalyje realizuotus pavyzdžius ir pabrėžęs, kad vienos mokyklos rinkosi modernesnius, kitos labiau tradiciškus sprendimus, tačiau visos norėjo atvirų erdvių, skatinančių bendravimą ir bendradarbiavimą. Dėl projektų įvairovės šioje šalyje mokyklų modernizacijos kaštai labai skyrėsi.
Tuo tarpu 2007–2012 m. Portugalijoje analogišką projektą įgyvendinusios specialios paskirties valstybinės įmonės „Parque Escolar EPE“ tuometinė atstovė prof. Teresa Frederica Tojal De Valsassina Heitor, pristačiusi savo šalies patirtį, rekomendavo kurti standartizuotus projektus, kad procesas būtų efektyvesnis ir pigesnis. Pasak jos, 8–9 dešimtmečiais statytų mokyklų rekonstrukcija su baldais ir įranga kainavo apie 700 eurų už kv. metrą.
Abu užsienio architektai, taip pat ne vieną šios srities tyrimą su kolegomis ir studentais įgyvendinęs L. Nekrošius akcentavo būtinybę į procesą įtraukti mokyklos bendruomenę ir užtikrinti grįžtamąjį ryšį su ja. Šias įžvalgas praktiniais pavyzdžiais iliustravo Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos direktorė Vitalija Džiuričienė, pristačiusi savo mokyklos pasiekimus ir problemas kuriant mokytis skatinančią aplinką. Forume –diskusijoje savo įžvalgomis pasidalijo ir kitos Lietuvos mokyklos, vykdančios inovatyvias pertvarkas ar mokymo(si) procesą organizuojančios moderniose patalpose.
Pasak Portugalijos atstovės, mokyklų modernizaciją šioje šalyje paskatino ne tik fizinis jų sunykimas ir žemi, ES pastatų efektyvumo reikalavimų neatitinkantys standartai, bet ir funkcinis neatitikimas šiandieninėms ugdymo reikmėms.
„Mokyklose judame nuo vieno modelio, kur centre buvo mokytojas, prie kito, kurio centre yra mokinys. Vykstant šiai kaitai, pereinama nuo įtikinėjimo prie kritinio mąstymo, nuo individualumo prie grupės, nuo konkurencingumo prie bendradarbiavimo, nuo išmokimo prie diskusijų ir atradimų, nuo susitelkimo į vieną discipliną, prie ryšio tarp disciplinų. Santykis tarp mokytojo ir mokinio paremtas nebe vadovavimu, o pagalba ir tarpininkavimu“, – pabrėžė T. Heitor.
Vis dėlto ji pripažino, kad mokytojams prisitaikyti prie pokyčių buvo sunkiau nei mokiniams. Kad Lietuvos mokytojams taip pat sunku priimti ugdymo aplinkos įtraukimą į bendruosius ugdymo planus, patvirtino ir ŠMM bendrojo ugdymo departamento Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėjos pavaduotoja Audronė Šuminienė. Ji pabrėžė, kad, nors programų tikslas – ugdyti aktyvų, kūrybingą, atsakingą pilietį, įgijusį bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencijas, sąlygos pasiekti šių dokumentuose apibrėžtų tikslų skirtingose Lietuvos mokyklose yra nevienodos, todėl reikėtų siekti, kad dokumentuose apibrėžti dalykai būtų perkelti į realų mokyklos gyvenimą.
Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) Mokymų ir išorės vertintojų akreditacijos skyriaus vedėja Vida Kamenskienė papildė, kad, nors mokytojai skatinami dirbti aktyviaisiais metodais, pokyčiai nevyksta greitai. Vystymąsi šia kryptimi stabdo ir faktas, kad, nors mokymasis orientuotas ne tik į žinias, bet ir kompetencijas, egzaminai paremti tik akademinių žinių vertinimu.
Taip pat ji pristatė agentūros surinktus duomenis, kurie liudija, kad nėra tiesioginių sąsajų tarp ugdymo aplinkų ir standartizuotų testų rezultatų. Tačiau, pasak N. Kamenskienės, ugdymo aplinka turi įtakos pasiekimams, tarp kurių yra ir bendravimo bei kitos socialinės kompetencijos. Agentūros duomenimis, daugiausia aktyvių mokymo metodų naudojama pradinėse ir dvyliktoje klasėje, tuo tarpu 5–8 klasėse mokymas yra pasyviausias. Būtent 5–10 klasėse fiksuojami žemiausi mokinių pasiekimai. Todėl diskusijoje buvo išsakyta nuomonė, kad akademinė problema – kaip gerą savijautą paversti akademiniu rezultatu.
Vis dėlto, Ugdymo plėtotės centro (UPC) direktoriaus pavaduotojas Gražvydas Kazakevičius savo pranešimu „Edukacinės erdvės ar euroremontai?“ atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie edukacines erdves, Lietuvoje įprasta vartoti modernų žodyną, tačiau dažnai galvoje turimas „euroremontas“ – kai mokykloje tiesiog gražu, šviesu ir šilta. „Be edukacinės idėjos bergždžias reikalas pradėti kurti ar modeliuoti edukacines erdves. Mūsuose populiarus įsitikinimas – pakeisime struktūrą, pasikeis kultūra. Tačiau struktūra turėtų būti keičiama paskutinėje vietoje, kai esama struktūra pradeda trukdyti besiformuojančiai ar susiformavusiai kitai mokymosi, mąstymo, bendradarbiavimo kultūrai. Jei nėra mokymosi paradigmos, kokias erdves besukursi, tai bus S klasės „Mercedes“ su ZAZ varikliu“, – sakė G. Kazakevičius.
Šiuose forumuose–diskusijose išsakytos įžvalgos taps pagrindu toliau vykdant projektą, kurio artimiausias etapas – kūrybinės dirbtuvės su projekte dalyvaujančių 7 mokyklų bendruomenėmis.
Projektas „Bendrojo ugdymo mokyklų (progimnazijų, pagrindinių mokyklų) modernizavimas: šiuolaikinių mokymosi erdvių kūrimas“ finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.
