Pramoninė ar organiška archtektūros ateitis: ar ekologiškus miestus gali formuoti technologijos?

2022 gruodžio 4 d.
w MAA6D9 1Tik SA
„Maison Fiber“ projektas pristato gyvenamąją instaliaciją tik iš robotų pagamintų pluoštinių pastato elementų

Tekstas – Agnės Tamašauskaitės

Tyrinėjant urbanistines praeities vizijas, numatančias ateitį, įprasta rasti perdėtų ir net juokingų prognozių. Kalbant apie architektūros, taigi ir mūsų miestų, kryptį, aiškiai numatyti ateities raidą nelengva. Ar, pažvelgę ​​į pramonės tendencijas ir pasitelkę visą savo vaizduotę, galėtume pasakyti, kokie miestai bus po dešimčių ar šimtų metų? Jų medžiagiškumas, urbanistinis audinys, vystymosi ir plėtros būdai? Ar tai bus labiau nepaliesta ir minimalistinė, ar organiškesnė ir kompleksiškesnė ateitis? Kaip naujos technologijos ir statybinės medžiagos paveiks ateities miestų formą, estetiką ir klestėjimą?

Norėdami rasti užuominų apie mūsų laukiančią architektūros ateitį, galime atkreipti dėmesį į du esminius klausimus: medžiagas, iš kurių bus sudaryta architektūra, ir būdus, kaip jos bus panaudotos. Knygos „Architektūros ateitis nuo 1889 m.“ (angl. The Future of Architecture, Since 1889) autoriaus Jeano-Louiso Coheno teigimu, „kartais architektūra imasi resursų, nepriklausančių jos disciplinai, perimdama idėjas iš biologinių organizmų, mašinų ar kalbos; kitais atvejais ji atsižvelgia į savas tradicijas ir semiasi įkvėpimo iš jų“. Geriausiu atveju architektūra geba rasti pusiausvyrą tarp inovatyvių paieškų ir istorinio tęstinumo.

Naujos ar perdirbtos medžiagos?

Analizuojant pastatų tektoniką, įžvelgiami du, nebūtinai priešingi, keliai: itin technologiškai pažangių medžiagų gamyba ir grįžimas prie natūralių, vietinių medžiagų, įtraukiant inovatyvias darbo metodikas, turinčias įtakos ir jų tradicinei išvaizdai. Nuolat vykdomi naujų technologijų ir gaminių tyrimai, kuriais siekiama pagerinti komponentų efektyvumą, didinti elementų funkcionalumą ar tiesiog sukurti didesnio našumo struktūras. Pavyzdžiui, laboratorinių eksperimentų sektoriuje daugelis mano, kad grafenas yra ateities medžiaga, nes jis yra apie 200 kartų stipresnis už plieną, bet 6 kartus lengvesnis ir turi keletą kitų daug žadančių savybių. Aerogelis (angl. Aerogel) yra dar viena naujoviška, mokslininkų atrasta medžiaga, daugiausia sudaryta iš dujų, pasižyminti puikiomis šilumos ir garso izoliacinėmis savybėmis. Akivaizdu, kad stiklo, plieno pramonė taip pat nuolat siekia gerinti savo gaminių technines charakteristikas. Tai medžiagos, kurių savybės leidžia sukurti daug plonesnius elementus, didesnius tarpatramius ir skirtingą skaidrumo lygį.

Be to, vyraujančios tendencijos leidžia spėti, kad iš perdirbtų atliekų ar kitų pramonės šakų šalutinių produktų sukurtos medžiagos bus visur ir pašalins didelę priklausomybės nuo vis senkančių gamtos išteklių dalį. Gavybos iš urbanistinių atliekų (angl. Urban mining) koncepcija turėtų įgauti pagreitį, ypač senesniuose ir tankesniuose miestuose, o pakartotinis medžiagų naudojimas turėtų tapti labiau taisykle nei išimtimi. Taip pat galima teigti, kad pamatysime autonomiškai atsinaujinančių medžiagų, gaminių, galinčių savarankiškai generuoti energiją pastatui (per saulę, vėją ar kitais būdais), ar fasadų, kurie gali prisitaikyti prie klimato, valyti miesto orą, ir daugybę kitų išmanių elementų.

Tuo pat metu natūralioms medžiagoms turėtų būti suteikta daugiau dėmesio, kadangi susirūpinimas tvarumu, produktų kilme ir neatsinaujinančių gamtos išteklių prieinamumu kasdien vis stiprėja. Taip pat yra galimybė statybų sektoriuje naudoti tokias medžiagas kaip jūrų dumbliai, kanapės, bambukas ir mediena, kurios ne tik įperkamos, bet ir atsinaujinančios.

Koja kojon su gamta

Dauguma mokslinės fantastikos filmų dažniausiai apsiriboja nerimą keliančiais to meto klausimais, kartais paneigiamais tik po kelių dešimtmečių, todėl gali būti, kad dabartinė mūsų vizija vis dar pernelyg glaudžiai susijusi su išankstinėmis nuostatomis apie statybines medžiagas ir pačią statybų pramonę. Nuolat tobulėjančios technologijos ir išradimai neišvengiamai pakeis mūsų aplinką, taigi ir suvokimą bei santykius su jomis. JAV gyvenanti Izraelio architektė ir profesorė Neri Oxman pateikia įdomų požiūrį į šią problemą. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad architektai yra mokomi galvoti apie pastatus kaip apie dalių ir komponentų rinkinį. Gamtoje tai veikia visai kitaip. Pavyzdžiui, augalai yra sudaryti ne iš skirtingų dalių, o iš tų pačių medžiagų, kurios keičia savo sudėtį ir nuolat atlieka tam tikras funkcijas. Mokslininkės koordinuojama grupė „Mediated Matter“ daugiausia dėmesio skiria dizainui, įkvėptam gamtos. Jos tyrimai apima kompiuterinio projektavimo, skaitmeninės gamybos, medžiagų mokslo ir sintetinės biologijos sankirtą, taip pat šių žinių taikymą projektuojant įvairiais masteliais nuo mikro iki makro. Kitaip tariant, mokslininkė dirba su gamta ir iš jos mokosi. Ar mūsų kasdienės architektūros ir miestų, kuriuose gyvename, ateitis bus grįžimas prie gamtos formų ir procesų?

Architektei antrina ir Rachel Armstrong, sintetinių medžiagų biologė ir eksperimentinės architektūros profesorė Niukaslo universitete Jungtinėje Karalystėje. Ji įsitikinusi, kad dabartiniai mūsų namai ir miestai yra labai pasenę: „Visi mūsų dabartiniai pastatai turi kažką bendro: jie pastatyti naudojant Viktorijos laikų technologijas. Tradiciniai projektavimo, gamybos ir statybos procesai reikalauja didžiulio energijos ir išteklių kiekio, tačiau atsirandantys pastatai nieko negrąžina. Kad mūsų ateitis būtų tvari, mums reikia dinamiškų struktūrų, kurios duoda tiek, kiek paima. Turime kurti kartu su gamta, o ne prieš ją.“

Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto mokslininkė Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė dalijasi mintimis, kad, analizuojant technologijų ir gamtos santykį bei sąveiką miestuose ir prognozuojant ateities miestų raidos scenarijus, vertėtų išskirti keletą laiko „horizonto linijų“: netolimą ateitį, tolimesnę ateitį ir tolimos ateities prognozes. Pasak mokslininkės, taip pat galima išskirti su technologiniais sprendimais ir su etikos pokyčiais susijusius procesus miestuose. „Netolimos ateities raidos tendencijas gerai apibrėžia „Eco-tech“ darnios architektūros kryptis, kurioje gamtai draugiškos technologijos (saulės moduliai, lietaus vandens surinkimo sistemos, išmaniosios pastatų valdymo technologijos ir kt.) derinamos su vertikaliuoju pastatų apželdinimu ir natūraliomis bei perdirbtomis medžiagomis. Tokia architektūra yra technologiškai pažangi ir kartu miesto gyventojus priartina prie gamtos. Netolimoje ateityje galima tikėtis ir biofilinių miestų populiarėjimo, pasireiškiančio ne tik įvairiais apželdinimo sprendimais, apleistų teritorijų renatūralizacija, kanalizuotų upelių atgaivinimu, gyventojų priklausomybės nuo automobilių mažinimu, bet ir gyventojų ekologinio sąmoningumo didinimu. Biofilinio miesto koncepcija nereikalauja naujų technologijų, ji labiau susijusi su etiniais, prioritetų pokyčiais visuomenėje“, – pasakoja KTU mokslininkė.

Indre 2 scaled e1613117994908 1005x1024 1
Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė (KTU foto)

Technologijų kuriami įrankiai

XX amžiuje, vykstant industrializacijai, stebėjome, kaip turimi įrankiai veikia gaminius ir jų bendrą formą. Technika ir technologijos: tai, ką darome, priklauso nuo to, ar turime priemonių tai padaryti, ar plėtojame jas. Labiausiai pasiteisinęs mašinų panaudojimo statyboje būdas yra surenkamoji gamyba: elementai gaminami už projekto statybvietės ribų ir vėliau montuojami tam tikrame kontekste. Statybvietė tampa montažu, o ne statyba. Šiuolaikiniame pasaulyje tai atrodo maksimaliai efektyvu, tačiau surenkamosios gamybos raida gali priartėti ir prie gamtos procesų.

3D modeliavimo programos, apimančios skaitmeninį gaminimą ir įvairių parametrų įtraukimą, turintį įtakos projektui, leidžia kurti, replikuoti ir keisti anksčiau neįsivaizduojamas dirbtines formas. Ir, be jokios abejonės, ateityje ši sritis turėtų dar sparčiau vystytis. Kartu su dirbtiniu intelektu, mašininiu mokymusi ir generatyviu dizainu šiandien architektas turi prisiimti naują vaidmenį. Užuot pradėjęs savo projektus nuo nulio, jis turi įsivardyti tinkamiausius parametrus kiekvienai situacijai, o tada, pasitelkęs duomenis, įvertinti geriausiai kiekvieną poreikį atitinkantį sprendimą. Pavyzdžiui, biomimetika yra ne tik pati organinė forma, bet ir siekis suprasti ir taikyti organines gamtos strategijas. Tokios pasyvios strategijos ir naujos organinės medžiagos rodo procesų logiką, kai gyvenimas su mus supančia gamta yra labiau subalansuotas.

Pasak I. Gražulevičiūtės-Vileniškės, remiantis moksline literatūra ir miestų ateities raidos prognozėmis, tolimesnėje ateityje galima tikėtis tokių scenarijų kaip biokolaboracija (žmogaus ir gamtos, žmogaus ir gyvų organizmų bendradarbiavimas kuriant gyvenamąją aplinką, pavyzdžiui, dumblių, grybienos panaudojimas), posthumanizmas, arba žmogaus, gamtos ir dirbtinio intelekto bendradarbiavimas, kuriant ir valdant miestus, bei renatūralizacija. „Jau dabar eksperimentuojama su dirbtinio intelekto algoritmų generuojamomis formomis, fotosintetinančiais fasadais; šioje kryptyje galima paminėti „EcoLogic Studio“ darbus, o kai kuriose valstybėse ar regionuose, mažėjant gyventojų skaičiui ir tuo pat metu socialiniam ir darbo gyvenimui persikėlus į virtualias erdves, didelės urbanizuotos teritorijos apleidžiamos ir grąžinamos gamtai“, – sako KTU profesorė.

Kuria kryptimi eisime?

Pastarųjų metų pandemija iškėlė dar vieną aspektą aplinkoje, kurioje gyvename ir kurią kuriame, – itin išaugusį susirūpinimą higiena ir sveikata. Tai rodo, kad erdvės tampa vis labiau antiseptinėmis ir švaresnėmis, o rūpestis dėl emocinio ryšio su artimiausia aplinka skatina kurti turtingesnę, organiškesnę ir universalesnę architektūrą. Galiausiai, žinant, kad technologijos nepaliaujamai tobulės ir taps vis svarbesne mūsų gyvenimo dalimi, nekyla abejonių, kad miestus kursime pasitelkdami technologijas. Tačiau kyla daug klausimų, kuria kryptimi eisime. Pažangios arba senesnės, bet atnaujintos technologijos, išmaniosios medžiagos arba natūralios medžiagos, organinės formos arba iš anksto nustatytų dalių surenkamoji statyba. Ar ateitis bus technologinis grįžimas į organiškesnę, instinktyvesnę ir natūralesnę aplinką?

„Be abejo, galimas ir įprastinės veiklos (angl. business as usual) scenarijus, kai miestų raidos tendencijos iš esmės nesikeis, darnaus vystymosi ir klimato kaitos stabdymo klausimai liks lozungų ir strategijų lygmeniu, o dabartinės miestų problemos, tokios kaip priklausomybė nuo automobilio, tarša, prasta fizinė ir estetinė gyvenamosios aplinkos kokybė, apleistos teritorijos vienuose regionuose ir nevaldomas miestų gyventojų skaičiaus augimas ir būsto trūkumas kituose, tik stiprės“, – sako I. Gražulevičiūtė-Vileniškė. Mokslininkė įsitikinusi, kad tolimos ateities miestų raidos tendencijas sunku prognozuoti, tačiau galima tikėtis ne tik paminėtų tendencijų plėtotės, bet ir radikalaus pokyčio, tokio kaip miesto funkcijų inversija (miesto teritorijos naudojamos vertikaliajai žemdirbystei, energijos gamybai, duomenų saugojimui ir apdorojimui, o gamtinės teritorijos – darbui ir gyvenimui), aprašyta KTU Architektūros ir statybos instituto mokslininko K. Rudoko „miesto biuro“ koncepcijoje. Akivaizdu tai, kad visiško tvarumo siekis yra labai svarbus mūsų, kaip rūšies, išlikimui. Atsižvelgiant į augantį pasaulio gyventojų skaičių, nykstančius išteklius ir klimato krizės pasekmes, ateities kūrimas neįsivaizduojamas be technologijų, kurios, geriausiu scenarijumi, turėtų pasitarnauti atskleidžiant didžiausios kada nors sukurtos technologijos – pačios gamtos – galią.

    Komentarai