2000 metais, tyrinėdami Luokesų ežero dugną, povandeninės archeologijos specialistai iš Lietuvos ir Lenkijos rado bene 2400 metų senumo polių, liudijančių apie tai, kad mūsų protėviai nebijojo kurtis ant vandens.

Mintys apie gyvenimą ant vandens ypač malonios pavasarį, kai šyla gamta, parskrenda paukščiai, sužaliuoja gamta ir net didžiausi snaudimo prie įjungto televizoriaus mėgėjai susiruošia į mišką arba prie upės, kur jau pilna lyg skruzdėliukų bėgikų ir dviratininkų.

Kodėl žmonės nuo senovės mielai gyvena prie vandens statytuose namuose, nekelia abejonių. Ežerai, upės, upeliai sukuria bent retkarčiais gyvenimo žemės rojuje iliuziją. Gaivus rytas, saulėta diena, ramus vakaras prie vandens – ar gali būti kas nors nuostabiau?

Kodėl žiloje senovėje senoliai daug kur gyveno pastatuose virš vandens ant sukaltų medinių polių – ne taip aišku. Paaiškinimas – gailėjo žemės ploto būstui, kad galėtų jį panaudoti žemdirbystei – nelabai įtikinamas. Galbūt jie taip darė, kad būtų geriau apsaugoti nuo plėšrių žvėrių ir žmonių? Galbūt dėl to, kad medienos aplink buvo daug ir jiems labiau patiko gaminti ir kalti polius negu kasti žemę pamatams? Kad ir kokia būtų priežastis, senovėje žmonės tai darė daugelyje Europos šalių. Įkalti medinius polius iki tvirtesnio grunto jie mokėjo.

Poliniai pamatai statyboje naudojami labai seniai. Poliai iš kedro medienos naudoti statant Babilono zikuratus (šventyklas) antrajame tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą. Romos imperatorius Gajus Julijus Cezaris pirmajame amžiuje prieš Kristaus gimimą įsakė panaudoti medinius polius, kad sparčiai įrengtų tiltą per plačią Reino upę ir jo legionai galėtų įsiveržti į karingųjų germanų žemes.

Tiksli Romos imperatoriaus Cezario laikų poliakalės kopija stovi
Ėrenbraitštaino tvirtovės teritorijoje Koblenco mieste Vokietijoje.
Holgerio Weinandto nuotr.

Viduramžiais Olandijos miestuose ir Venecijoje, kur gruntinio vandens lygis aukštas, mediniai poliai buvo sėkmingai giliai kalami tuometėmis medinėmis poliakalėmis, naudojant žmogaus raumenų jėgą.

Jei mediniai poliai visą pastato eksploatacijos laiką likdavo gruntiniame vandenyje, jie puikiai išsaugodavo stiprumą ir išvaizdą. Tai rodo istorinės Berlyno pilies (Berliner Schloss) atstatymo metu 2012 metais iš durpingo pagrindo ištraukti poliai, įkalti prieš 300 metų. Kai kuriuos jų iškart konservavo specialiais antiseptiniais tirpalais, kad senoviniai poliai galėtų būti rodomi muziejuje ir tiriami mokslininkų. Ištraukti iš vandens ir neužkonservuoti jie džiūdami supūtų.

Jei mediniai poliai patekdavo į aeracijos zoną virš gruntinio vandens (dėl kokios nors priežasties nusekus požeminio vandens lygiui), greitai sunykdavo dėl bakterijų ir mikroorganizmų, mintančių mediena, poveikio. Tai tapo didele problema miestuose, kuriuose per šimtmečius gruntinio vandens lygis nuseko (Stokholme, Kopenhagoje, Maskvoje, Helsinkyje), o senovinių pastatų ant medinių polių yra daug. Tokiais atvejais tenka stiprinti pamatus.

Nuo žilos senovės poliai buvo naudojami ir Lietuvoje. Jų liekanų archeologai randa ežeruose, sausumoje. Pavyzdžiui, itin senus (archeologai teigia – 2400 metų) medinius polius, įkaltus į ežero dugną ir laikiusius virš jo pastatytus trobesius, 2000 metais Luokesų ežere Molėtų rajone rado povandeninės archeologijos specialistai iš Lietuvos (Povandeninės archeologijos centro) ir Lenkijos (Torūnės universiteto Povandeninės archeologijos katedros).

Į Luokesų ežero dugną poliai buvo sukalti prieš 2400 metų.
Nuotrauka iš www.infomoletai.lt

Luokesai – vienas iš daugelio Molėtų apylinkių ežerų, apipintų legendomis. Iš kitų Luokesų ežeras išsiskiria gyvenviečių, pastatytų senovėje ežero seklumose ant vandens, liekanomis.

Gyvenvietės Luokesų ežere statybai naudoti pušiniai ir beržiniai rąstai. Trobesiai buvo statomi seklumų ruožuose ant pušinių ir beržinių polių, sukaltų į ežero dugną nusmailintais, apdegintais galais. Kai kurių polių ilgis siekė 4,5 metro, o skersmuo – iki 22 centimetrų.

Ant kyšančių virš vandens polių buvo sukonstruotos medinės platformos. Šalia jų dvi pusračiu išdėstytos polių eilės gali būti gynybinių įrenginių, kurie juosė platformas, liekanos. Luokesų ežere rastos dviejų gyvenviečių liekanos. Pirmoji, apie 45 x 70 metrų dydžio, yra šiaurinėje Luokesų ežero seklumoje. Čia išlikę 348 poliai. Antroje gyvenvietėje, priešingoje ežero pakrantėje, apie 45 metrus nuo sausumos, išliko 385 poliai, kurių dalis sudaro ilgąją stačiakampio kraštinę. Kranto link nuo jos veda dvi lygiagrečios polių eilės su 1 metro pločio tarpu. Manoma, kad tai tilto, jungusio gyvenvietę su sausuma, vieta.

Molėtų rajono vadovai pareiškė norą atkurti senovinę gyvenvietę virš vandens, kuri pritrauktų daug turistų. Jei taip būtų daroma, į vandenį vėl būtų kalami mediniai poliai, panašūs į autentiškus.

Mediniai poliai skaidriame ežero vandenyje matomi plika akimi. Lietuvoje tik čia galima pamatyti ežerinių gyvenviečių liekanų. Tokios ar panašios žinomos daugelyje Europos šalių. 2011 metais UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) paskelbė archeologų atrastas 111 polinių gyvenviečių Alpių regione (Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Prancūzijoje) pasaulio kultūros paveldo dalimi.

Šiais laikais mediniai poliai gali būti naudojami tik išskirtiniais atvejais panašių kaip Luokesų ežero gyvenviečių restauracijai arba prasidėjus karo veiksmams, kai reikalinga greitai įrengti, pavyzdžiui, tiltą tankams ir kitai karinei technikai persikelti per upelį ar griovį.

Šiuolaikinė statyba ant į vandenį sukaltų polių populiari šiltose Ramiojo ir Indijos vandenynų salose, kurios kartais vadinamos turistų rojumi. Poliai būna gelžbetonio, o ne mediniai, bet visa kita – sienos, stogas, langai, laiptai – labai primena tai, kas šiuose kraštuose buvo statoma nuo senų laikų.

Į šiuos kraštus civilizacijos šurmulio ir įtampos išvarginti turtingi žmonės atskrenda nors trumpai atsigauti ir pasijusti laisvi, laimingi. Koks paradoksas – daug dirbti ir kurti civilizacijos vertybes, kad vieną dieną nuo jų pabėgtum toli toli ir pasijustum laukinis, laisvas. O gal tai – mūsų šiandienio gyvenimo žavesys?