Tad laikotarpį ir šeimininkų padėtį atitinkantys eksponatai bus renkami iš antikvariatų, muziejų archyvų. Muziejininkai planuoja ir modernią virtualią ekspoziciją, kurioje atsirastų visa įmanoma įvairialypę pirmojo valstybės prezidento asmenybę pristatanti informacija. Teliko sulaukti tam skirtų lėšų. Muziejininkai viliasi, kad jų pavyks gauti anksčiau, nei patalpos, dėl kurių restauravimo taip ilgai kovota, vėl apkerpės. Beje, ekskursijas Užugirio kieme muziejus organizuoja ir dabar, dar nesant tikrosios ekspozicijos.

Didelės prabangos rūmuose, pasak V. Sakolnikienės, nebuvo. Tiesa, prezidentienė Sofija Smetonienė pasirūpino įmantresniu sienų dekoru, užuolaidomis ir pan.

Prezidento šeima mėgo lankytis Užugirio kieme. Nuo 1937 metų ji ten vasarodavo, atvykdavo ir savaitgaliais. Užugiriečiai, patikino muziejaus direktorė, iki šiandien gražiai prisimena prezidentą A. Smetoną. Visi labai mylėjo ir S. Smetonienę – labiausiai už tai, kad mokėjo tenykščius žmones ir užjausti, ir pagloboti. Pasak rūmų restauravimo projekto autorės architektės restauratorės Birutės Biekšienės, kai jos kolegos architektai rengė pirmąjį rūmų atkūrimo projektą, dar buvo gyvi ir prezidentienės kambarinė, ir sodininkas – jųdviejų prisiminimais, žinoma, pasinaudota.

Kai šeimininkų nebūdavo, visą ūkį prižiūrėdavo A. Smetonos sesuo Julija, ji buvo ir pirmoji prezidento iniciatyva pastatytos Užugirio mokyklos mokytoja.

Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė V. Sakolnikienė paneigė gandus, kad prezidentas finansavo ir Užugirio mokyklos statybą. Ši buvo finansuojama valstybės lėšomis. Bet kraštotyrininkė neabejoja, kad be šalies vadovo paakinimo tokioje atkampioje vietoje mokykla nebūtų atsiradusi.

Mokykla, beje – gerokai didesnė nei pagrindiniai dvaro rūmai, čia buvo elektra, veikė ir radijo ryšys. Įrengta ji buvo net moderniau nei Užugirio kiemas be elektros, čia buvo, kanalizacija, šildymas, o visi – ir šildymo, ir kanalizacijos sistemų vamzdynai, buvo paslėpti sienose. Mokykloje įrengti mokytojų butai turėjo vonias. Užugirio pradinė mokykla šiandien turi A. Smetonos vardą. Šiame pastate yra kraštotyros muziejaus patalpos.

Šis pasakojimas yra dalis žurnalo „Statyba ir architektūra“ rengiamo ciklo, skirto pristatyti gerąją nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos patirtį.

Susiję straipsniai:
Ilzenbergo dvaro istorijoje – senųjų žemės ūkio tradicijų tąsa