Iškalbingos autentiškos detalės

V. Petrauskas pirmiausia išskyrė tai, ką šiandieniam vartotojui turbūt kukliai atrodančiame garsaus tarpukario Kauno inžinieriaus architekto Felikso Vizbaro suprojektuotame 510 kvadratinių metrų ploto dvare pavyko išsaugoti autentiška. Viena tokių detalių – didžiausią įspūdį pagrindinių rūmų interjere kuriantys ąžuoliniai centriniai rūmų laiptai, kurie mūsų dienų sulaukė kelis kartus perdažyti, lakuoti. „Projektuotojai iš pradžių spėjo, kad jie galėjo būti tamsaus ąžuolo. Tiesa paaiškėjo tik nulupus vieną gabaliuką faneros, po ja atidengta natūrali ąžuolo spalva, – pasakojo V. Petrauskas. – Taip ir sutvarkėme: nuskutome laiptus ir nulakavome.“

Autentiški liko ir mediniai turėklai, ir vadinamieji ūkio laiptai. Tik kelis skydus teko pakeisti ir ąžuoliniame tambūre. O štai iš po linoleumo išlaisvintas parketas tik atrodė geros būklės – pradėjus tvarkyti paaiškėjo, kad daugumoje vietų, ypač patalpų viduryje, jis visiškai susidėvėjęs, kai kur vos kelių milimetrų storio ir, matyt, kaip tik todėl dar sovietmečiu uždengtas.
„Surinkome geriausius gabaliukus iš pakraščių, palopytas autentiškas parketas liko prezidento miegamajame kambaryje ir dar mažame plotelyje prie pagrindinių laiptų, kitur paklotas naujas“, – pasakojo V. Petrauskas. Autentišką parketą dvaro lankytojai galės pažinti pagal linoleumo, sandūrų vietose vandens paliktas žymes. „Vanduo, matyt, prasiskverbdavo plaunant grindis, tose vietose parketas pajuodęs. Taigi matyti ir kaip linoleumas buvo suklotas, ir kaip vinimis prikaltas. Tokios istorijos žymės“, – replikavo „Struktūros“ specialistas.

Fasadą puošia išraiškingi langai

Medines duris ir langus restauruotiems dvaro pastatams gaminusios įmonės „Saloža“ direktorė Vitalija Skarupskienė pasakojo, kad langai šiuo atveju buvo sunkioji užduoties dalis. Kaip ir visas pastatas, durys nebuvo išskirtinės savo puošyba, tad šis darbas neužtruko. Kur kas imlesni laiko ir kitoms sąnaudoms buvo langai – gaminys kultūros paveldo objektui turėjo atitikti aukštus kokybės standartus, suprantama, ir išsaugoti fasadinę išvaizdą, analogišką išlikusiems autentiškiems langams, žodžiu – atitikti praėjusių laikų dvasią. Kultūros paveldo pastatams, restauruojamiems dvarams ir kitiems autentiškiems pastatams skirta didžioji dalis bendrovės „Saloža“ gaminamos produkcijos. Taigi A. Smetonos dvare įmonė turėjo galimybę panaudoti ilgametę patirtį.

„A. Smetonos dvaro langai tikrai labai sudėtingos konstrukcijos: dvigubi, su stiklo paketais, profiliuoti, su profiliuotomis medinėmis apkalomis aplink angokraščius, turintys daug suskirstymų, su viršlangiais, – aiškino V. Skarupskienė. – Pirmiausia pasiruošėme darbo brėžinius pagal išlikusius autentiškus langus, suderinome būsimą naujų medinių langų konstrukciją su rangovais, ieškojome technologinių sprendimų, pritaikydami turimus ir naujus įrenginius.“

Langai buvo gaminami iš klijuoto tašo, dažomi baltais alkidiniais dažais. Abi dvigubų langų dalys atidaromos į vidų. Norint, kad langai išlaikytų šilumą, į vidinį langą buvo nuspręsta įdėti stiklo paketą. Restauratoriai išliejo žalvarines langų rankenėles, kita furnitūra buvo naudojama šiuolaikinė.

Patalpų išdėstymas beveik nepakito

Dvaro sėkme galima laikyti ir tai, kad ankstesniems pastatų naudotojams neprireikė iš esmės perplanuoti jų patalpų. Tad restauruojant rūmus meistrams teko panaikinti tik kelias pertvaras. Rūsyje, kur ir anksčiau buvo pagalbinės patalpos, įrengtas šilumos mazgas, sanitariniai mazgai, drabužinė. Senasis, Smetonų šeimos laikų, sanitarinis mazgas buvo pirmame aukšte. Dvare trumpai šeimininkavusi prezidento šeima nespėjo įsivesti tik elektros.

Šildymas dvare nuo šiol – hidroterminis: kolektoriai nuvesti į už kelių šimtų metrų telkšantį ežerą. Šilumą generuoja du siurbliai, papildomai įrengti elektriniai tenai. Bet net per didžiuosius šalčius jų neprireikė. Tvarkydami gyvenamąjį pastatą rūsyje meistrai rado ir drenažo liekanų. Jis buvo atkurtas.