„Mūsų filosofija tam visada buvo artima, tačiau norėtųsi, kad apskritai nebūtų projektuojami tie beprotiški militaristiniai pastatai, kokių pas mus apstu“, – kolegai antrino studijos „Kūnas“ architektas Marius Morkūnas.
Stogas ir fasadas – tarsi viena
Kalbėdami apie projektavimą kaip vieną ryškiausių pastarojo meto tendencijų, specialistai įvardijo gerokai sumažėjusius stogų parapetus.
„Šiuolaikinė architektūra siekia kuo labiau išgryninti pačią formą, neretai nebelieka ribos, kur stogas, o kur – fasadas. Juo labiau kad šiandienos technologijos leidžia paslėpti lietvamzdžius, skardą ir įgyvendinti kitus sprendimus, kad pastatas atrodytų vienalytis ir pirmiausia išryškėtų jo tūris, idėja. Tiesa, Statybos techninių reglamentų sąvade yra reikalavimas – projektuojant šlaitinį stogą pastato karnizas priklausomai nuo regiono turi būti išsikišęs 400–700 milimetrų, kad fasadą apsaugotų nuo kritulių poveikio. Akmenės, Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Neringos, Palangos, Plungės, Skuodo, Šilutės, Telšių rajonuose stogo karnizas turi būti išsikišęs ne mažiau kaip 700 milimetrų, kitoje Lietuvos teritorijoje – ne mažiau kaip 400 milimetrų. Tačiau kai šią problemą sugebi technologiškai išspręsti, toks reikalavimas nebetenka prasmės“, – kalbėjo architektė A. Baldišiūtė.
Pašnekovės teigimu, ne veltui architektai stogą vadina penktuoju pastato fasadu. „Iš tiesų tas vientisumas ypač svarbus tokiose vietovėse, kur matyti miesto ar gyvenvietės siluetai. Kalbant apie Vilniaus senamiestį, iš dalies ši teritorija UNESCO saugoma ir dėl kompleksiškumo, to, kas matyti kaip vienalytis dalykas. Daugelio sovietmečiu atsiradusių išsišokėliškų pastatų stogai iškrinta iš bendro konteksto. Tą vientisumą įmanoma išlaikyti į senamiestį įterpus ir šiuolaikinį pastatą, tačiau būtina paisyti erdvinio charakterio – svarbu ne tik objekto perimetras, fasadai, bet ir stogas kaip penktasis statinio fasadas“, – įvardijo specialistė.
Jautriose teritorijose projektuotojams tenka paisyti tam tikrų apribojimų. Štai sostinės senamiestyje remontuojant pastatų stogus turi būti išsaugoma originali danga, o jei ji nėra išlikusi, turi būti atkuriama remiantis istoriniu charakteriu ir tyrimų išvadomis: čerpėmis, variu, dažyta skarda, jeigu tokių medžiagų originalumą patvirtina tyrimai. Vieno pastato stogo danga turi būti vienalytė, negalima naudoti skirtingų pagal formą ar dydį dangos medžiagų. Atstatant stogo dangą išimtiniais atvejais gali būti naudojami tradicinių medžiagų pakaitalai, bet jų vizualinių ypatybių skirtumai nuo tradicinių turi būti pastebimi tik apžiūrint iš labai arti.
A. Baldišiūtės teigimu, net ir šiuo atveju pasireikšti architektų kūrybingumui yra nemažai erdvės. „Perverskime kokio nors žinomo gamintojo čerpių katalogą ir pamatysime, kiek daug yra laisvės improvizuoti“, – kalbėjo pašnekovė.
Ne Čikaga ir ne Londonas
Lietuvos daugiabučių projektų plėtotojai, architektų V. Jankūno ir M. Morkūno nuomone, turėtų ko pasimokyti iš mūsų šiauriečių kaimynų ar vokiečių.
„Daugiabutis – verslas, turi pastatyti kuo pigiau ir kuo brangiau parduoti. Žinoma, ir Lietuvoje yra įmonių, kurios stato kompaktiškus, kokybiškus pastatus – jie tiesiog atrodo kaip dideli individualieji namai. Kalbant apie vadinamuosius daugiabučius kubus, taip pat įmanomi įdomūs, nestandartiniai sprendimai.
