Blog

Paveldo festivalis „Heritas“ atvėrė uždaros paveldo apsaugos virtuvės duris

heritas
Organizatorių nuotr.

Savaitgalį Vilniuje pasibaigė tradiciniu tampantis tarptautinis kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų festivalis „Heritas“. Panašu, kad ambicingas šūkis „kultūros paveldas ateičiai prašo dėmesio šiandien“ buvo realizuotas su kaupu – tris dienas apie paveldą aktyviai diskutavo mokslininkai, patirtimi dalijosi savininkai, konsultavo specialistai, o visi, neabejingi paveldui, rinkosi edukacijose, ekskursijose bei parodose.

Penktadienį į „Alternatyvią diskusijų erdvę“ Vilniaus universiteto Istorijos fakultete būrėsi mokslininkai, paveldosaugininkai praktikai, architektai, komunikacijos specialistai bei paveldo objektų valdytojai, drauge diskutavę apie paveldo interpretaciją ir komunikaciją, praktinius paveldo objektų pritaikymo aspektus, paveldo konfliktų pamokas. „Alternatyvi diskusijų erdvė tapo puikia proga pakviesti pokalbiui labai skirtingas patirtis sukaupusius žmones. Toks formatas leidžia iš pirmų lūpų išgirsti asmenišką dalyvių požiūrį į savo veiklą ir į paveldą, iškelti vieni kitiems klausimus kurie jau kuris laikas kirba galvoje“ – tvirtino vienas iš diskusijų moderatorių, architektas Matas Šiupšinskas.

Šeštadienį veiksmas persikėlė į Šv. Kotrynos bažnyčią, kurioje mokslininkai skaitė pranešimus aktualiomis temomis. Dr. Stephanie Herold aptarė naujas kultūros paveldo tvarkybos galimybes, atsižvelgdama į emocinį ryšį su istoriniais paminklais: „Nuo pat pradžių istoriniai paminklai tarnavo ne tik kaip istorinių įvykių liudininkai, bet ir kaip emocinio ryšio su jų įkūnijama praeitimi vietos“. Dr. Felix Ackermann, ilgą laiką dėstytojavęs Lietuvoje, ypatingą dėmesį skyrė Lukiškėms, svarstydamas, ar vienos seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje istorija taps „tamsiuoju paveldu“. Dr. Vaidas Petrulis pasakojo apie XX a. architektūros tapimą paveldu ir jos prisitaikymą prie XXI a. iššūkių: „Apibrėžiant vertes ir saugojimo sampratą svarbus tampa ne tik fizinis artefaktas, tačiau ir nematerialus aspektas – objekto formuojama kultūrinė nuoroda ir jos gyvybingumas naujame socialiniame kontekste.“

Paveldo entuziastai bei objektų savininkai turėjo išskirtinę galimybę mokytis iš gerųjų patirčių, sužinoti apie finansinės paramos šaltinius, savivaldybių vykdomus paveldosaugos projektus, nemokamai konsultuotis su architektais, konstruktoriais, restauratoriais bei meistrais specialiose diskusijų, pranešimų ir konsultacijų sesijose „Galima ir negalima: konsultacijų ir įkvėpimo erdvė“. Pasak Všį „Inovatorių slėnis“ direktoriaus Arūno Survilos, itin svarbu paveldo saugotojams ir vystytojams susitikti su kitais, pasidalinti patirtimi, išgyvenimais, kartu rasti išmintingus sprendimus, nes iššūkių paveldo srityje yra daug. „Tokie renginiai, mano galva, gali prisidėti prie paveldo išsaugojimo Lietuvoje, jo gražesnio panaudojimo. Mums buvimas su šios srities žmonėmis yra moralinis palaikymas.“

Konsultuotis su specialistais visą savaitgalį buvo galima ir dalyvių erdvėje, kurioje telkėsi paveldo objektų savininkai ir įveiklintojai, praktikai, meistrai, įvairių sričių tyrėjai, taip pat paveldosaugos sistemą bei studijas pristatančios institucijos. Tarp dalyvių buvo ir Kultūros paveldo centro paminklotvarkininkė Alina Borzenkaitė, neslėpusi džiaugsmo dėl festivalyje apsilankiusių, paveldui neabejingų, lankytojų gausos: „Festivalis parodo, jog paveldas yra gyvas, įdomus ir aktualus, tereikia tik mokėti jį prakalbinti. Nuostabu, kad jau trečius metus festivalio dalyviai pristato paveldą iš įvairiausių pusių, konsultuoja, įtraukia skirtingų amžiaus ir interesų grupių lankytojus į kiekvienai iš jų aktualias veiklas. Neblėstantis lankytojų susidomėjimas rodo, kad paveldo sąvoka darosi mums vis artimesnė.“

Kaip ir kasmet, festivalio programa neapsiribojo teorine dalimi, mokslininkų diskusijomis – Šv. Kotrynos bažnyčioje veikė Laisvalaikio erdvė – buvo galima lankyti parodas, prie paveldo prisiliesti pačiam ekskursijose, ir netgi sudalyvauti jo kūrimo procese edukacijų metu. Mažieji lankytojai galėjo nors trumpam įsijausti į archeologų kasdienybę, tyrinėdami ne tik žemėje, bet ir po vandeniu paslėptas vertybes, susipažinti su Kauno fortų istorija lankstydami paslaptinguosius jų gyventojus – šikšnosparnius, gamintis žaislus, spalvinti svajonių medinukus, piešti kartu su vaikų pamėgtu leidiniu „Atgal į Vilnių!“ ir ,,Žvilgsnis į didikų rūmų gyvenimą“ autoriais. Netrūko užsiėmimų ir visai šeimai – orientaciniai žaidimai skatino pažinti Vilniuje gyvenusias tautas ir pakeliauti didikų Radvilų takais, o net 120 smalsiausių vilniečių ir miesto svečių subūrė ekskursijos po dažnai matomus, bet, galbūt, dar gerai nepažintus paveldo objektus, taip pat daugelio dar neatrastą Naująją Vilnią. Jau trečią kartą festivalyje su šeima apsilankiusi Laura Plyniuvienė džiaugėsi galėdama kasmet išbandyti daug skirtingų veiklų ir galimybe pabendrauti su specialistais: „Žavi, kad entuziastai kultūros paveldo puoselėtojai suburia įvairių sričių ekspertus, su kuriais mes, savo buityje ir ofisiniame darbe paskendę miesto žmonės, galime vienoje vietoje susitikti tik šio nuostabaus kultūros paveldo festivalio metu.“ „Herito“ lankytoja Salvinija draugei pritarė: „Festivalyje galima vienoje vietoje rasti daug įvairios informacijos specialistams, kurios kitur nerastum. Jei neatsargiai festivaliui skiri tik vieną dieną, tai yra didelė tikimybė beveik nieko nepatirti, nes norisi visko patirti daug ir išsamiai.“

Be jau minėtų užsiėmimų, „Heritas“ lankytojų laukė sodų rišimo bei senosios fotografijos dirbtuvės, istorinio fechtavimosi pamokos, viduramžių knygų rišimo technikų, bei medžio, mūro, krosnių ir baldų restauravimo demonstracijos, net kelios autorinės parodos, skaidrių peržiūros bei sutartinių „mankšta“. „Heritas“ savanorį, antro kurso istorijos studentą Roką Stuogį iš pastarųjų veiklų labiausiai sužavėjo senosios fotografijos dirbtuvės: „Turėjau galimybę pasidaryti juodai baltą nuotrauką su fotoaparatu, kuris pagamintas pagal senovinio fotoaparato kopiją. Nuotraukos ryškinimas – pats laukiamiausias momentas, nes buvo labai smalsu pamatyti, kaip pavyko nuotrauka, kaip joje atrodau pats.“ Paklausus, kas vaikiną paskatino savanoriauti kultūros paveldo festivalyje, šis atsakė, kad apsisprendimą lėmė trys priežastys: noras praleisti savaitgalį prasmingai, susirasti bendraminčių bei iš arti pamatyti, kaip vyksta darbas kultūros paveldo srityje: „Viltys gerai praleisti laiką ir susipažinti su kultūros paveldo virtuve ir jos šefais buvo išpildytos su kaupu!“

„Heritas“ – tai jau trečius metus iš eilės vykstanti savanoriška, pilietinė iniciatyva, skirta ne tik siauram kultūros paveldo specialistų ratui, tačiau ir plačiajai visuomenei, neabejingai paveldui. Pirmasis tokio tipo renginys Baltijos šalyse, apimantis kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos, technologijų temas, kasmet suburia kelis tūkstančius lankytojų atviruose ir nemokamuose renginiuose.

Parengė: Milda Žiūkaitė

heritas

Įdomiausias naujienas sužinokite pirmieji – „Statyba ir architektūra“ Facebook puslapyje:


    www.paveldosprendimai.lt_2

Parašykite komentarą


Atsiliepimų nėra.