Ar projektuodami fasadus architektai taiko analogiją posakiui: „Sutinka pagal drabužius, palydi pagal protą“? Kiek pirmąjį įspūdį vertinant pastatą lemia fasado sprendimai, ką fasado sprendiniai išduoda profesionalui, galiausiai – ką sufleruoja eiliniam vertintojui ir ką reiškia užsakovo kišenei bei eksploatacijos kainai?

Fasado išraiška – architekto rankose

Renovuojamo Vilniaus taksi parko pastato Naujininkuose savininkai, nusprendę iš esmės nekeisti jo paskirties ir siūlyti jį nuomotis automobilių pardavimo, remonto ir panašias paslaugas teikiančioms įmonėms, turbūt patenkinti gavę projektuotojų pasiūlymą fasadą paversti nemokamu savireklamos plotu. Projekto vizualizacijose – fotofasadas, regis, atspindintis gretimos gatvės realijas – nesibaigiančius transporto srautus, tuo pačiu primenantis šio pastato paskirtį.

Architektai socialiniuose tinkluose stojo ginti sostinės Naujininkų simboliu vadinamą pastatą. Aštuonių aukštų sovietinės architektūros palikimas, jų teigimu, nusipelno daugiau nei fototapetas.

Anot architektų biuro „Architektūros linija“ vadovo, architekto Gintaro Čaikausko, tai, kokia bus pastato išorė, priklauso nuo daugelio veiksnių, visų pirma nuo architektūros idėjos. „Architektas sprendžia, ar vyraus aklinas, ar atviras fasadas, kokią fasado dalį atiduoti stiklui, projektuoti nedidelius, o gal priešingai – vitrininius – langus. Konkrečių fasado medžiagų parinkimas taip pat priklauso nuo daugelio aplinkybių. Bene pagrindinės – architektūros idėja ir finansinės statytojo išgalės. Galiausiai prasideda balansavimas tarp idėjos ir kainos. Tik radus kompromisą su užsakovu gimsta konkretus sprendimas“, – aiškino architektas.

[su_quote cite=”Gintaras Čaikauskas”]Kiekvienu laikotarpiu neišvengiamai egzistuoja tam tikros stilistinės tendencijos, vis dėlto projektuojant atsižvelgiama ne tiek į jas, kiek į pagrindinę meninę idėją, architektūrinę koncepciją, o tai ir lemia pastato formą bei stilistinę raišką.[/su_quote]

Architekto teigimu, kiekvienu laikotarpiu neišvengiamai egzistuoja tam tikros stilistinės tendencijos, vis dėlto projektuojant atsižvelgiama ne tiek į jas, kiek į pagrindinę meninę idėją, architektūrinę koncepciją, o tai ir lemia pastato formą bei stilistinę raišką. Taigi, pavyzdžiui, biuro fasadas gali būti vien stiklo, arba stiklas gali būti derinamas su kitomis medžiagomis. Kokių nors taisyklių ar išankstinių nuostatų čia negali būti.

„Pastato tipologija nėra svarbiausias fasado apdailos pasirinkimo veiksnys. Projektuotojo apsisprendimą naudoti vienokią ar kitokią medžiagą lemia meninis sumanymas, patalpų paskirtis ir konteksto pojūtis bei jo traktuotė. Architektai, vertindami aplinką ir būsimo pastato santykį su ja, stengiasi objektą derinti, jeigu kontekstas yra vertingas, arba priešingai – suteikti naują kokybę, jei aplinka nėra vertinga. Tarkime, jei aplinkoje vyrauja aklinos sienos, o ne langai, projektuotojas atitinkamai reaguoja, projektuoja objektą, susiliejantį su aplinka, arba atvirkščiai – siūlo tokį kūrinį, kuris kontrastuotų, išsiskirtų, būtų aiškus erdvės akcentas“, – sakė architektas.

Biuro Architektūros kūrybinės grupės vadovas architektas Remigijus Bimba pritarė, kad fasado sprendimus lemia architektūros idėja ir bendras kontekstas: senamiestyje dominuos vienokie, daugiau ar mažiau urbanizuotoje teritorijoje – kitokie sprendimai. Toks pat svarbus ir būsimo pastato tūris. Be abejo, Lietuvoje ypač svarbus kriterijus – kaina, taigi dažnai cokolinis aukštas padengiamas brangesnėmis medžiagomis, o aukščiau sienos tinkuojamos arba montuojami fasadų skardos lakštai.

Teoriškai architektas pats atsakingas už tai, kad ir paaiškintų, ir įtikintų užsakovą pasirinkti vieną ar kitą fasado sprendimą. Vis dėlto tais atvejais, kai sprendimas užsakovui pasirodo tiesiog per brangus, tenka ieškoti kompromisinio varianto.

Improvizacijoms – begalė sprendimų

Fasadams gali būti naudojamas įprastas skaidrus arba emaliuotas stiklas. Pastarasis – stiklo imitacija. Rinkoje atsiradus efektyvioms termoizoliacinėms medžiagoms, paplito vėdinamieji fasadai. Ilgą laiką lietuvio akiai įprastas buvo tinkuojamasis fasadas – šis sprendimas racionalus ir ekonomiškas ir naujai statomuose, ir renovuojamuose pastatuose.

Pasidairius dešiniajame Neries krante, į akis krinta biurų pastatuose vyraujantys stiklo fasadai. Stiklas derinamas ir su akmeniu ar tinku. Stiklo fasadai biurų pastatuose turi neabejotinų privalumų: svoris, šviesos laidumas, priežiūros paprastumas, estetinė išvaizda, galimybė kurti sudėtingas geometrines formas ir kita. Patraukliausi – surenkamieji aliuminio ir stiklo konstrukcijų fasadai su trijų kamerų stiklo paketais. Vis dažniau įrengiami dvigubi – vidiniai ir išoriniai – fasadai. Tokiu atveju apsieinama be galingos vėsinimo įrangos.

R. Bimbos teigimu, tinkuojamieji ir vėdinamieji fasadai – paprastas ir nebrangus sprendimas. Jei pasirenkamas kokybiškas tinkas, o pastatas neaukštas, tinkuojamasis fasadas – racionalus sprendimas, kai kuriais atvejais pranokstantis netgi stiklą. O vėdinamieji fasadai pasiteisina, jeigu įrengiami kokybiškai, kitaip jų eksploatavimo laikas gerokai sutrumpėja palyginti su tinkuojamuoju fasadu. Vėdinamieji fasadai, architekto žodžiais, praranda populiarumą, mat taip pat nėra tinkami mūsų klimatui. Juolab jei drįstama sutaupyti brangiai vėjo izoliacinei plėvelei.

Medžiagų gausa ir tobulėjančios technologijos architektams išties suteikia neribotų galimybių: fasadai gali būti dengti skarda, vėdinamojo fasado ar aliuminio kompozitinėmis plokštėmis, klinkerio plytomis, medinėmis dailylentėmis ir pan. Tiesa, klinkerio plytos gali būti naudojamos dvejopai: įrengiant vėdinamojo fasado sistemą arba klijuojant tiesiai ant termoizoliacinio sluoksnio.

Įmantrūs sprendimai sunkiai prigyja

Kaip vieną įdomesnių pavyzdžių architektas G. Čaikauskas paminėjo šiltesniuose kraštuose matytus žaliuosius fasadus. Lietuvoje augalai įprastesni interjere, kur jau įrengiamos dekoratyvinės žaliosios sienos. Žaliuosius fasadus, įrengtus ant kelių ar keliolikos aukštų pastatų, būtų ne tik sudėtinga prižiūrėti. Tokiems fasadams neparankus Lietuvos klimatas – daugiau kaip pusmetį besitęsiantis šaltasis periodas. Be to, kad augalai žaliuotų ant pastato fasado, šiuos reikia apraizgyti specialiomis laistymo sistemomis, įrengiama daugybė purkštukų, o tai gana brangūs sprendimai, reikalaujantys kruopščios eksploatacijos.

Architektas R. Bimba taip pat suabejojo, ar tokie įmantrūs fasadai apskritai įmanomi mūsų šalies klimato sąlygomis. Ir ne tik dėl to, kad šaltuoju metų laiku sienas dengtų užšalę augalai. Juos reikėtų prižiūrėti ištisus metus, o tai nėra paprasta. Pašnekovui priimtinesnis sprendimas atrodo augalai kolbose, interjere ar apželdintos terasos.

G. Čaikauską domina ir į fasadą ar kitas pastato dalis integruojami fotovoltiniai elementai. Vis dėlto užsakovus įtikinti tokių sprendimų racionalumu kol kas sudėtinga. Dažniausiai ši idėja dėl ekonominių priežasčių numarinama dar projektinėje stadijoje.

Atsitinka ir taip, kad architekto apsisprendimą naudoti tam tikrą medžiagą palaiko užsakovas, tačiau priešinasi rangovas. Ypač jei įveikus viešojo pirkimo barjerą fasadą įrengti pasirodo per brangu. „Architektūros idėjos – neapibrėžtas, sumanymo stadijoje netgi nematerialus dalykas, tad atsiranda galimybė mėginti spekuliuoti, kad galbūt įmanoma pigesnė siūlomo sumanymo alternatyva. Buvo atvejis, kai rangovas bandė atsisakyti novatoriško sprendimo – vėdinamojo 3D fasado, įrengiamo pasitelkiant „Fiber C“ technologiją. Fasadai buvo suprojektuoti bendradarbiaujant su vokiečiais, idėją vis dėlto pavyko realizuoti“, – reziumavo pašnekovas.

Vokietijos mieste Hamburge G. Čaikauską sužavėjo fasadai, kuriuose įrengtos specialios talpos. Jose cirkuliuojantis skystis skirtas gaminti energiją. Tai originali, netikėta technologinė idėja, tačiau jos racionalumą bei atsiperkamumą turėtų vertinti ir energetikos specialistai. Kalbant apie estetiką – gana savotiškai atrodo pastato fasaduose įrengtuose vamzdžiuose nuolatos burbuliuojantis kiek pažaliavęs skystis.

„Reikėtų atidžiau pasidomėti eksploataciniais šios sistemos niuansais. Žinome, kad mūsų užsakovai linkę fasadus ir stogus po statybų ilgam laikui pamiršti. Rudens lapų ar net sniego sankaupų valymas nuo stogų, juolab fasadų plovimas pas mus dažnai suprantami ne kaip natūraliai privaloma gyvenimo diktuojama būtinybė, o kaip architektūrinių sprendimų klaida. Kažkodėl tokių klausimų žmonėms nekyla eksploatuojant savo automobilius“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

[su_quote cite=”Justas Ingelevičius”]Pirminį vertintojo įspūdį labiau lemia ne pats fasadas, o architektūrinė pastato idėja: ar dera medžiagos ir fasado sprendimai, ar jie tinkamai atspindi architekto idėją.[/su_quote]

Kokybiški fasadai – ne tik įspūdžiui sukurti

Architektas Justas Ingelevičius įsitikinęs, kad pirminį vertintojo įspūdį labiau lemia ne pats fasadas, o architektūrinė pastato idėja: ar dera medžiagos ir fasado sprendimai, ar jie tinkamai atspindi architekto idėją. Pašnekovas pripažino neretai susiduriantis su atvejais, kai siekiant pseudoprabangos naudojamos brangios fasadų apdailos medžiagas, tačiau jos slepia kiauras sienas.

„Prisimindamas diskusijas ir priešinimąsi A klasės reikalavimų įvedimui, kaip pavyzdį pateiksiu tokį vieną keistą komentarą, esą A klasė skirta tik socialiniam būstui, o tie, kurie gali sau leisti dideles vitrinas, bet dar nėra tokie turtingi, kad įsigytų A klasės vitrinas, turi teisę džiaugtis ta pseudoprabanga ir šildyti orą. Džiugu, kad toks požiūris dingsta, ir pamažu suvokiama, kad reikia rūpintis ne vien pastato įvaizdžiu, bet ir realiais gyvenimo kokybę užtikrinančiais sprendimais – tiesiog jausti moralinę atsakomybę“, – apibendrino J. Ingelevičius.

Architekto teigimu, kalbant apie fasadus ir ekologiją vis dar netrūksta skeptikų, manančių, kad ekologiškomis vadinamos priemonės yra papildomai kainuojantis priedas prie pastato, kurį galima nebent aptarti lankstinuke.

„Tokios vertinimo metodikos kaip BREEAM viską sustato į savo vietas. Pavyzdžiui, fasado sistemos, saugančios nuo saulės, realiai taupo energiją kondicionavimui, padeda užtikrinti geresnes sąlygas pastato viduje. Apskritai visas priemones reikėtų vertinti žiūrint į visą pastato gyvavimo ciklą, o ne vien į statybos ar kitas trumpalaikes išlaidas“, – komentavo architektas.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2016 / 6.