Kasmet Lietuvą pasiekia Europos Sąjungos (ES) lėšos, investuojamos į įvairias sritis. Ne išimtis ir šalies infrastruktūra, kuri plėtojama pagal seną, dar prieš 2008 m. krizę parengtą bendrąjį šalies planą. Didžiulės investicijos ir toliau kaip į balą metamos nuo emigracijos nukentėjusių rajonų infrastruktūrai plėtoti. Nors akivaizdu – ją teks išlaikyti, tačiau nauda abejotina.
[su_quote cite=”Rėda Brandišauskienė”]Lietuvoje susiklosčiusi paradoksali situacija, kai, viena vertus, turime perteklinės infrastruktūros, kita vertus, nemažoje dalyje teritorijų jos vis dar trūksta.[/su_quote]Kiek infrastruktūros turime
Lietuvos bendrojo plano pokyčiai numatomi ateityje. Iki šiol vis dar stengiamasi rajonuose laikytis infrastruktūros plėtojimo planų, nors drastiškai mažėja tos infrastruktūros naudotojų. Situaciją puikiai iliustruoja modernizuojamos kaimiškųjų rajonų mokymo įstaigos, nors vien nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. spalio savo veiklą baigė net 48 mokyklos (2014–2015 m. m. – 11). Kai kurios mokymo įstaigos buvo pertvarkytos į daugiafunkcius centrus, pastatai perleisti bendruomenėms. Tuštėjančiuose kaimuose, miesteliuose tiesiami (atnaujinami) šaligatviai, nors kyla klausimas, ar bus jais vaikštančiųjų.
Infrastruktūrą būtina perplanuoti ir pristabdyti jos plėtrą. Tai taikytina įvairioms sritims – vandentiekiui, nuotekoms ir t. t., mat apskritai gyventojų skaičius gerokai sumažėjęs ir išplėtota, bet nereikalinga infrastruktūra bus brangaus išlaikymo reikalaujantis, tačiau mažai naudos teikiantis privalumas. Tą žurnalui „Statyba ir architektūra“ patvirtino ir aplinkos viceministrė Rėda Brandišauskienė.
„Galime atvirai pasakyti – statistika rodo, kad šiuo metu Lietuvoje turime perteklinę infrastruktūrą. Yra susidariusi paradoksali situacija, kai vienur turime per daug, o kai kuriose vietose jos per mažai. Nėra infrastruktūros ten, kur labiausiai reikia. Deja, pernelyg optimistiški planai įgyvendinami kaimiškose vietovėse, kur vienam asmeniui tenka du ar tris kartus daugiau infrastruktūros nei Europos vidurkis. Toks reiškinys lemia brangesnes viešąsias paslaugas“, – aiškino viceministrė.
R. Brandišauskienės teigimu, daugumos savivaldybių bendrieji planai, kurie rengti prieš 2008 m. krizę, buvo itin optimistiški gyventojų skaičiaus augimo ir atitinkamai numatomos plėtros aspektu. Rajonų savivaldybės tikėjosi gyventojų augimo ir daug teritorijų skyrė plėtrai, taip užprogramuodamos ir infrastruktūros plėtros poreikius. Deja, prognozės daugeliu atvejų nepasitvirtino, o numatytose plėtros teritorijose fragmentiškai įvykdžius statybas ir įsikūrus gyventojams susiformavo papildomos inžinerinės ir socialinės infrastruktūros poreikis. Viceministrės teigimu, šiuo metu atnaujinamuose savivaldybių bendruosiuose planuose Aplinkos ministerija rekomenduoja savivaldybėms remtis realiomis, duomenimis pagrįstomis gyventojų skaičiaus kitimo prognozėmis ir valdyti vadinamąjį miestų išskydimą, kuris neleidžia tinkamai panaudoti jau sukurtos ir lemia papildomos infrastruktūros plėtros poreikį.
„Lietuvoje susiklosčiusi paradoksali situacija, kai, viena vertus, turime perteklinės infrastruktūros, kita vertus, nemažoje dalyje teritorijų jos vis dar trūksta. Savivaldybės turėtų siekti iš savo lėšų užtikrinti jų bendruosiuose planuose užprogramuotos infrastruktūros plėtros įgyvendinimą, bet tai sudėtinga“, – kalbėjo pašnekovė.
Dažniausiai investuojamos ES fondų lėšos. Aplinkos ministerijoje rengiamu Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu siekiama suteikti savivaldybėms patogius įrankius optimaliai vystyti infrastruktūrą, kaupti lėšas tam, paskirstyti infrastruktūros kūrimo naštą tarp savivaldybių ir statytojų. Pašnekovės žodžiais, svarbu suprasti, kad infrastruktūra nėra vertė pati savaime. Ji turi būti optimali, kompaktiška, naudojama. Jei investuojama neoptimaliai, pagal chaotiškai leistų vykdyti statybų suformuotą poreikį, tai nėra tinkamas elgesys nei su lėšomis, nei su kitu ribotu ištekliumi – žeme. Išlaikant perteklinę infras truktūrą, nelieka lėšų toms investicijoms, kur jos ypač reikalingos, brangsta viešosios paslaugos. „Manau, svarbu tinkamai išnaudoti jau sukurtą inžinerinę ir socialinę infrastruktūrą, o naują kurti ypač atsakingai. Savivaldybės turi naudotis turimais įrankiais, pavyzdžiui, teritorijų planavimu, valdant naujas statybas. Visa nauja plėtra turi būti įvertina per infrastruktūros plėtros poreikių prizmę“, – teigė R. Brandišauskienė.
Remiamasi senais, optimistiniais planais
Europos Sąjungos Investicijų ir ekonominių priemonių departamento direktorius Inesis Kiškis aiškino, kad investicijos į vandentvarkos ir atliekų tvarkymo projektus yra nulemtos atitinkamų ES direktyvų ir Lietuvos strateginių dokumentų reikalavimų. Pašnekovo teigimu, vandentvarkos srityje pirmiausia reikalavimus diktuoja Miestų nuotekų valymo direktyva, kuri numato, kad visose aglomeracijose, didesnėse nei 2000 gyventojų ekvivalento (g. e.), turi būti centralizuotai surenkamos ir išvalomos ten susidarančios nuotekos.
„Kadangi investicijos buvo vykdomos ne vienerius metus, tai nuotekų valymo įrenginiai beveik visose tokiose gyvenvietėse jau pastatyti, tačiau ne visi gyventojai savo nuotekas išleidžia į centralizuotus tinklus. Kai kur dar nenutiesti tinklai, o kitur gyventojai nesijungia prie nutiestų tinklų. Dėl to, beje, Europos Komisija yra pradėjusi prieš Lietuvą pažeidimo procedūrą“, – komentavo I. Kiškis.
Šiuo laikotarpiu ES lėšų investicijos į vandentvarkos sektorių pinigine išraiška yra antroje vietoje po daugiabučių modernizacijos – iš viso numatyta apie 300 mln. eurų. Akcentuojama nuotekų tinklų plėtra ir valymo įrenginių bei tinklų renovacija. Jei 2007–2013 m. projektų planavimo būdas buvo valstybinis, t. y. finansuotinų projektų sąrašai buvo sudaromi ministerijoje, tai šiuo laikotarpiu projektų sąrašai sudaromi regionų plėtros tarybose ir investicijos vykdomos remiantis rajonų infrastruktūros plėtros planais.
Jei projektų vykdytojai nepasieks finansavimo sutartyse numatytų rezultatų – t. y. neprijungs įsipareigoto gyventojų skaičiaus prie tinklų, gautą paramą teks grąžinti. „Manau, kad tai disciplinuoja ir verčia investuoti atsakingai. Taip pat ir tas faktas, kad praeitame laikotarpyje subsidijinio finansavimo intensyvumas buvo 95 proc., tai dabar pareiškėjai turi prisidėti nuo 20 iki 50 proc. savų lėšų. Šie dalykai taip pat įpareigoja pareiškėjus rinktis investicijoms tokias gatves, kur gyventojai tikrai jungsis prie tinklų“, – apie atsakingą investavimą į infrastruktūros plėtrą kalbėjo I. Kiškis.
Anot Europos Sąjungos investicijų ir ekonominių priemonių departamento direktoriaus, panaši situacija ir atliekų sektoriuje. Esą siekiama gyventojams sudaryti kuo palankesnes sąlygas rūšiuoti atliekas, įskaitant maisto. Tam yra finansuojamos naujų konteinerinių aikštelių statybos ir konteinerių įsigijimas. Daugelis savivaldybių pasirinko įsirengti pusiau požeminius ar požeminius rūšiavimo konteinerius.
„Manau, kad pasibaigus šiam (2014–2020 m.) finansavimo laikotarpiui, ES lėšų poreikis šiems dviem sektoriams labai sumažės, nes bazinės investicijos jau bus atliktos ir abi sistemos toliau turės būti finansuojamos vadovaujantis principu „teršėjas moka“, – komentavo I. Kiškis.
Infrastruktūros plėtra prisideda prie verslo plėtros?
Pakalbinta Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Daiva Beliokaitė patvirtino – didžioji dalis ES struktūrinių fondų investicijų nukeliavo infrastruktūros projektų įgyvendinimui.
„2007–2013 m. iš Europos struktūrinių fondų Klaipėdos rajono savivaldybės administracija gavo 8,016 mln. eurų paramos – infrastruktūros projektams įgyvendinti skirta paramos dalis – apie 7,672 mln. eurų. 2014–2020 m. finansinis laikotarpis dar tik įsibėgėja ir tik keliems projektams buvo pervesti mokėjimai, nesiekiantys 1 mln. eurų. Kol kas, iš esmės, tai ne infrastruktūros projektai.
Savivaldybių sukurta infrastruktūra – keliai, vandentvarkos objektai, apšvietimas – tiesiogiai prisideda prie verslo plėtros. Lygiai taip pat ir socialinės infrastruktūros plėtra – gyventojai keliasi ten, kur ji sukurta ir yra gana geros kokybės. „Verslo sričiai yra skirtos atskiros priemonės. Kad verslas gautų paramą, jis turi būti aktyvus ir teikti paraiškas gauti finansavimą. To savivaldybė tiesiogiai lemti negali. Prioritetai, kaip paskirstyti ES struktūrinių fondų lėšas (taip pat ir kiek kuriam sektoriui), nustatomi nacionaliniu lygiu“, – tvirtino D. Beliokaitė.
Paklausta, ar yra numatoma, kaip reikės išlaikyti infrastruktūrą, kai ES parama baigsis, ir ar pakaks rajonui savo išgalių, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja D. Beliokaitė atsakė teigiamai.
Statistiškai retai apgyvendinta teritorija laikoma tokia, kurioje gyventojų tankumas yra mažesnis nei 12,5 žmogaus kvadratiniame kilometre. 2016 m. duomenimis, net 45 proc. Lietuvos ploto ir yra retai apgyvendintos teritorijos. Gyventojų palaipsniui daugėja tik netoli didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos rajonų savivaldybėse. Tad akivaizdu, kad investuoti tolygiai į infrastruktūros statybas visoje šalyje yra netikslinga. Vargu ar šios priemonės grąžins išvykusius žmones į gerokai praretėjusius regionus ir kažin ar bus, kas vaikšto brangiais šaligatviais, važinėja asfaltuotais žvyrkeliais į niekur. O kažkas šiuos objektus vis tiek turės išlaikyti, prižiūrėti.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 6.
