• tikkurila
  • ruukki
  • ruukki
  • tikkurila

Neuždirbtų pinigų kaina: ar Lietuva pasimokys iš savo klaidų?

2014 lapkričio 30 d.

 

Svarbiausia – pastatyti

Ko vertos įdiegtos pažangios vėdinimo sistemos, modernios apšvietimo technologijos už milžiniškas europines lėšas renovuotuose ar naujai pastatytuose objektuose, jei jos neįdarbinamos baiminantis nemenkų energijos sąnaudų? Be abejo, šie ir panašūs pavyzdžiai – vieša paslaptis, nes projektus įgyvendinusios įstaigos nelinkusios garsiai kalbėti apie tokią pastatų eksploatavimo „strategiją“.

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis pripažino, kad tai yra tik viena neracionalaus milijoninių investicijų panaudojimo medalio pusė ir gal net ne pati blogiausia.

„Būdamas įvairių komisijų, komitetų, kurie prižiūri europinių pinigų skirstymą, narys, su šia problema susiduriu kone kas dieną, – kalbėjo pašnekovas. – Esame statybininkų, kuriems labai patinka statyti, šalis. Ir kuo daugiau, aukščiau, naujau – tuo geriau, tačiau daugeliu atvejų neužduodamas klausimas: „O kas bus toliau?“

Anot V. Levickio, net nebūtina kalbėti apie rezonansinius projektus – tokius kaip nacionalinis stadionas, kurį esą jau sunku įvardyti amžiaus statyba. Vienas iškalbingiausių pastarojo laikotarpio pavyzdžių – 2011-ųjų Europos krepšinio čempionatui Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje iškilusios arenos, iš kurių šiuo metu išsilaiko vos dvi – laikinosios sostinės „Žalgirio“ ir uostamiesčio „Švyturio“. Iš viso nuo 2009-ųjų arenų ir krepšinio salių pastatyta devyniuose Lietuvos miestuose, o visų jų statybų kaina siekė apie 400 mln. litų.

Atverti lango nevalia!

„Arena pastatyta, iš renginių neišsilaiko, tačiau ją reikia prižiūrėti, o tam pinigų nėra. Atsiduriame tarsi užburtame rate – mūsų savivalda nėra finansiškai savarankiška, jos biudžetas formuojamas perskirstant tam tikrus mokesčius. Savivaldybės neturi ir negali būti numačiusios lėšų, kurias galėtų panaudoti tokiems objektams išlaikyti, – aiškino LVDK vadovo pavaduotojas V. Levickis. – Tenka pripažinti, kad planavimo stadijoje dažnai pasiduodama politikų įtakai, kai siekiama, kad tik būtų politiškai gerai, kad rinkėjai džiaugtųsi ir pan. Tačiau visiškai negalvojama, kaip tas objektas bus toliau eksploatuojamas, ar atsipirks. Ir tokių pavyzdžių – begalė.“

Tarp opiausių Lietuvos temų – ir visuomeninės paskirties objektų renovacija. Pavyzdžiai, kai skirtinguose miestuose už tokią pat sumą modernizuotų pastatų energinis efektyvumas, atliktų darbų kokybė skiriasi it diena nuo nakties, specialistų jau net nebestebina. Tačiau Lietuva gali „pasigirti“ ir gerokai rafinuotesniais sprendimais.

„Turėjome atvejį Prienuose, kur buvusių kareivinių pastate įsikūrė socialinių paslaugų centras. Čia nebuvo nieko – tik sienos, vietoj grindų – smėlis. Pastatą iš esmės sutvarkius ir įrengus ES struktūrinių fondų lėšomis staiga prabudo Kultūros paveldo departamentas (KPD). Jis pasakė: langai negali būti atidaromi į išorę. Dar daugiau – namas dviejų aukštų, ir jam restauruoti pinigai buvo gauti dviem etapais. Viename etape buvo įrengta rekuperacinė sistema, o kai buvo skirta lėšų antram etapui, rekuperacija jau nebepriklausė, todėl buvo įsigytas kondicionierius. Dabar viename aukšte veikia rekuperatorius, o kitame – kondicionierius.

    Komentarai

    statyba ir architektura
    archicad