Kiek lapų iš savo laurų vainikų už įspūdingus projektus apdovanoti architektai turėtų atiduoti inžinieriams konstruktoriams? Visi kalbinti architektai sutiko – dalytis laurais su kolegomis privalu. Jei tik patys jais pagerbiami. Juk net simbolinių juostelių kirpėjų rikiuotėje šalia vyriausybės ar savivaldybės atstovų įprastai stovi generalinis rangovas, bet labai retai – ir projekto architektūrinės dalies autorius.
Sėkmę lemia savitarpio supratimas
Lietuvos architektų sąjungos (LAS) tarybos narys, buvęs LAS pirmininkas Gintautas Blažiūnas norėtų, kad Lietuva lygiuotųsi į Vakarų valstybes, kur inžinierių konstruktorių pavardės ar jų atstovaujamos įmonės visada paminimos ir oficialiuose renginiuose, ir profesionaliuose architektūros leidiniuose. Lietuvoje yra sovietmečiu statytų išskirtinių pastatų, tokių kaip Vilniaus koncertų ir sporto rūmai ar Šiuolaikinio meno centras, kur atminimo lentelėse konstruktorių pavardės įamžintos šalia architektų.
Šiandien, konstatavo G. Blažiūnas, architektai ir inžinieriai yra tose pačiose vežėčiose – visi dirba intelektinį darbą ir pagal įstatymus turi tik savo brėžinių, o ne pastatytų objektų autorių teises. Galbūt tas faktas ir atsispindi pastatų inauguracijų svečių sąrašuose.
Vilniaus architektūros studijos (VAS) direktorius architektas Algimantas Pliučas tiki, kad tradicija pagerbti architektus ir konstruktorius tvirtės: „Architektą pagiria užsakovas ar valdžia, o jis turi pasakyti gerą žodį konstruktoriui. Architektai kartais pyksta, kad jų pačių nepamini – esą neišsilavinusi visuomenė, o išties jie patys turi kelti kultūros lygį, aiškinti savo ir kolegų darbo reikšmę.“
VAS vadovams rūpi ir architektų, ir konstruktorių darbo įvertinimas – prieš 13 metų ši studija buvo bene pirmoji Lietuvoje, kurioje greta architektų pradėta burti konstruktorių grupė. Šiandien joje 18 specialistų. Pirmoji idėja buvo sudaryti architektams galimybę dirbti petys petin su konstruktoriais, kad šie sužinotų ir suprastų, kas svarbu ir kas patinka architektams, kokios detalės, kokios medžiagos dera tarpusavyje.
Į tradicines kasmetes architektūrines VAS keliones užsienin pažiūrėti naujausių realizuotų objektų konstruktoriai irgi visada keliauja kartu su architektais. Architektai rodo, kas jiems tinka ir patinka, konstruktoriai aiškina, kaip tai padaryta, ir pradėjus kokį projektą jau žino, kokie jų pasiūlyti sprendiniai patiks kolegoms.
„Daugiau kaip 10 metų kartu – kartu projektuojant, bendraujant, valgant ir keliaujant – duoda tikrai kitokį suvokimą, negu duotų darbas prie tų pačių projektų, bet atskirose įmonėse“, – sakė VAS konstruktorius Simonas Pilkauskas.
Bendras darbas – bendra rizika
Anot VAS Konstruktorių padalinio vadovo Laimono Stiklerio, kai atkūrus nepriklausomybę kas sau ieškoti darbų ir geresnio uždarbio iš projektavimo institutų išsilakstė ir architektai, ir inžinieriai, visi patyrė, kokie sudėtingi pavieniams projektuotojams yra sutartiniai santykiai.
„Projektavimas yra komandinis darbas, bet pirmiausia į riziką vis dėlto lenda architektas. Rengdamas priešprojektinius siūlymus užsakovui, jis dirba kreditan, rizikuodamas, kad darbas bus visai neapmokėtas, jei nepavyks gauti užsakymo. Konstruktorių pagalba tuo metu irgi neapmokama, nes tam nėra pinigų. Architektams tenka prašyti geranoriškos konstruktorių pagalbos…
Klausimas, kiek savo verslą turintys konstruktoriai turės geranoriškumo, partneriškumo, entuziazmo. Jei tokių pagalbininkų architektai neras, neturės galimybės jau pasiūlymų etape pateikti racionalių sprendimų. O tai yra labai svarbu, kad nebūtų reaguojama, esą architektai ką nors papaišė gražiai, bet niekas nestovės, nesilaikys ir t. t. VAS tokios bėdos nėra – dirbame kartu su architektais nuo pirmos projekto dienos ir rizikuojame visi kartu. Konstruktoriai yra pagrindiniai architektų partneriai“, – aiškino L. Stikleris.
Net jei kūrybos proceso metu nepavyksta išvengti profesinių ginčų, visi, anot VAS konstruktorių vadovo, supranta, kad geras produktas padaromas tik tada, kai yra komandinis visų projekto dalyvių darbas ir savitarpio supratimas: „Reikia ne statines stumdyti vieniems ant kitų, o įsiklausyti. Žinoma, daug problemų kyla dėl projektuotojų varguoliškumo – ir vienur, ir kitur mažai pinigų. Mes dirbdami VAS irgi pasišaipome, bet tam, kad būtų gautas geras rezultatas. Negali būti gero darbo nesistengiant susišnekėti, ar jei kas nors iš partnerių jaučiasi geresnis.“
Iš konstruktorių šioje studijoje ir tikimasi daugiau nei tik mechaniško architektų idėjų įgyvendinimo. Anot VAS vadovo A. Pliučo, nors dažniausiai studijos projektams vadovauja architektai, konstruktorių misija – papildyti architektus, pasiūlyti novatoriškų sprendimų, sukurti pridėtinę vertę.
Kas nuleis architektą ant žemės?
Kai VAS architektams kyla įtarimų, kad konstruktoriams stinga entuziazmo – kai turint daug darbų, o gal dėl kokių kitų priežasčių viskas jiems pradeda atrodyti neįgyvendinama ir neįmanoma, jie eina teirautis kito konstruktoriaus nuomonės.
„Ir užverda įmonės viduje diskusija. Dėl to irgi gerai, kad įmonėje daug konstruktorių“, – šyptelėjo A. Pliučas.
Konstruktoriui, papildė L. Stikleris, dirbti architektūros studijoje yra kas kita nei metalo ar gelžbetonio gamintojų įmonėje, kur atliekama konkreti užduotis – rūpinamasi, kad konstrukcijose armatūros būtų tiek, kiek reikia, kad betono konstrukcija būtų tokia, kokios reikia, plieno tiek, kiek reikia, nes įmonė turi būti konkurencinga: „Ten niekam nerūpi, gražu ar negražu. Mūsiškiai turi dar ir architektūrinę užduotį. Esame tie, kurie pasako, kad galima padaryti ir gražiau. Ir tai nėra paprastas darbas.“
L. Stikleris pabrėžė – VAS konstruktorių grupėje irgi nevartojama geriausio ar universalaus konstruktoriaus sąvoka. Universalus yra ne kiekvienas konstruktorius asmeniškai, bet iš skirtingas kompetencijas turinčių specialistų suformuota VAS komanda. Grupės vadovo pareiga – paskirstyti darbus pagal kiekvieno patirtį, tam tikrą specializaciją: vienas turi daugiau patirties ir noro dirbti su pramoniniais objektais, kitas – su gyvenamaisiais, trečias – su administraciniais, kažkas geriau išmano gelžbetonio konstrukcijas, kažkas – surenkamąsias, monolitines ar medines, ar kt.
VAS konstruktoriai nesutinka su šiek tiek ironišku konstruktorių ir architektų bendradarbiavimo apibūdinimu – esą konstruktoriai yra tie žmonės, kurie nuleidžia architektus ant žemės, išaiškindami, kad jų mechanikos dėsniais nepagrįsti papaišymai yra tiesiog neįgyvendinami.
L. Stikleris juokauja – konstruktoriai tiesiog pririša architektams prie kojų akmenis: „Jeigu rimtai – tai kam daugiau architektai reikalingi, jei ne bandyti atplėšti projektą nuo žemės? Ir net keista, kad jie dar to nori, kad sugeba kilti virš žemės, kai pirmiausia tenka įvykdyti kiekvienam statiniui privalomus gaisrinės saugos, energinio efektyvumo, tvarios eksploatacijos, apsaugos nuo triukšmo, mechaninio patvarumo ir pan. reikalavimus.“
VAS konstruktoriai seniai dirba ne tik su šios įmonės projektais – šalia architektų užaugusius specialistus greitai pradėjo pastebėti ir kiti architektai, kurie kartais į juos kreipiasi mieliau nei į savarankiškas konstruktorių įmones.
„Žinodami, kad čia konstruktoriai nuolat dirba su architektais, jie tikisi būti geriau suprasti, – aiškino A. Pliučas. – Net rangovai ateina su projektais prašydami racionalizuoti sprendinius.“
Kodėl konstruktoriai netrokšta būti žinomi
VAS vadovas įsitikinęs – geriausias konstruktorius yra tas, apie kurio darbą apžiūrint pastatą nė nepagalvojama, kai konstrukciniai sprendimai tampa architektūra.
L. Stikleris sutinka – geriau būti tuo, kurio konstrukcijų nematyti ir kurio darbo eilinis vertintojas nė nesupranta. Jo mokyklos draugai, beje, irgi nesupranta, ką daro šios specialybės inžinieriai.
„Juk kiekvienas lietuvis yra konstruktorius. Ką – jis nežino, kad armatūros reikia įdėti? Aišku, žino“, – juokėsi VAS konstruktorių grupės vadovas. Jis tvirtino norintis likti nežinomas: „Žinomas architektas – gera sąvoka, bet žinomas konstruktorius – ne. Vertindamas kontekstą, kolegų patirtį, tikrai nenoriu ir nesiekiu būti žinomas konstruktorius…“
Ir Lietuva, anot jo, gali džiaugtis, kad neturi šia prasme žinomų konstruktorių, architektų ar statybininkų.
„Bet tam tikra nelaimės tikimybė yra visada, todėl konstruktoriai turi būti optimistiški pesimistai – nes jei tektų nuolat galvoti, kad kas nors gali nutikti dėl klaidų net ne tavo, o vėlesniuose projekto etapuose, tarkime, statybų metu, tai išvis negalėtum eiti į darbą“, – sakė L. Stikleris.
Jis atkreipė dėmesį – kartais konstrukcinius sprendimus lemia ir statybininkų galimybių, mentaliteto įvertinimas – ar jie tikrai sugebės išpildyti tam tikrą užduotį.
A. Pliučui nepatinka L. Stiklerio sparnuota frazė apie konstruktorių žinomumą, bet jis pripažįsta – konstruktoriai adekvataus vertinimo sulaukia retai: „Jei statybų sąmata didelė, visi sako, kad buvo nelabai kompetentingi konstruktoriai. Jei sąmata maža, visi giria architektus ir užmiršta konstruktorius.“
Tačiau tą patį kartais patiria ir architektai – kai kur nors užnugaryje atidarant pastatus klausosi valdžios atstovų ir generalinio rangovo kalbų: „Mes pastatėme.“
Architektų sumanymas – iššūkis konstruktoriams
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rolandas Palekas konstruktoriams yra dėkingas už tai, kad vienu pagrindinių svertų jo apdovanojimui tapęs Mokslo komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) projektas yra toks, koks yra. Bendradarbiauti projekto autorių komandai – R. Palekui, Bartui Puzonui, Almai Palekienei, Petrui Išorai, Matui Šiupšinskui, Monikai Zemlickaitei, Linai Sužiedelytei, Aidui Barzdai, Jurgai Garšvaitei, Vilmantui Bavarskiui – teko irgi su VAS specialistais.
„Jie priėmė iššūkį įvykdyti tai, ko kiti jų kolegos neapsiėmė. Projektuojant MKIC buvo sumanyta gana ambicinga sudėtingos geometrijos konstrukcija, ir stikliniame vestibiulyje, kur toks lengvas stogas, norėjome apsieiti be jį remiančių kolonų. Tačiau techninio projekto stadijoje buvome priversti jas padaryti, nes tuo metu dirbę konstruktoriai iššūkio išspręsti šią užduotį nepriėmė. Gal nesivargino, o gal trūko atsakomybės ir išmanymo – nežinau. Tiesiog liepė daryti tas kolonas. Vis dėlto pasisekė ir MKIC, ir man – kai kompanija „YIT Kausta“ laimėjo statybos konkursą, iš naujo subūrė komandą darbo projekto bei statybos stadijai ir pasikvietė kitus, kaip tik VAS konstruktorius.
Jiems jau per pirmą susitikimą sakiau: turiu svajonę – labai noriu tų kolonų išvengti. Jie labai normaliai sureagavo – pabandysime. Ir sugalvojo, kaip tai padaryti. Ir mes buvome laimingi, ir jie buvo laimingi. Ta pačia kūrybiška, gero bendradarbiavimo dvasia į priekį nukeliavo ir visas projektas – siekiant geriausio įmanomo rezultato. Tada daugiausia dirbome su Alfonsu Vaškevičiumi, Laimonu Stikleriu, Tomu Strazdausku. Sunku pervertinti jų įtaką galutiniam rezultatui“, – pasakojo R. Palekas.
Tokia pat sėkminga Paleko ARCH studijos ir partnerių, bendrovės „Plazma“, patirtis buvo ir bendradarbiaujant su konstruktoriaus Adomo Sabaliausko vadovaujama bendrove „Cons tr“, kai buvo projektuojamas gyvenamųjų namų kvartalas „Rasų namai“.
„A. Sabaliausko kompanijos įnašas į tą projektą – irgi kūrybiškas ir svarbus. Nelengva jiems buvo pakabinti gyvenamuosius namus virš paveldosaugos objektų – lenkiškų bunkerių, tarpukario laikų šaudmenų saugyklų. Tačiau viskas buvo padaryta profesionaliai ir elegantiškai“, – kolegas gyrė R. Palekas. (Prieš mėnesį paskelbta, kad didžiausio Vokietijos architektūros žurnalo AIT skelbtame konkurse „Best in Interior and Architecture 2016“ šis projektas užėmė 2-ąją vietą.)
R. Palekas svarsto, kad nėra geresnio pagarbos konstruktoriams pareiškimo ir paskatinimo dirbti gerai nei jų vardų paskelbimas projekto metrikoje: „Kol kas tarsi nėra priimta, kad į architektų projektuotojų kolektyvą būtų įrašomi konstruktoriai, bet reikėtų tai daryti. Kai leidžiame savo studijos leidinius, konstruktorius įrašome.“
Kai utopijos virsta realybe
Verslo centro „k29“ Vilniuje projektavimo istoriją pasakodamas architektas Aleksandras Gvildys projekto konstruktorius iš „ASD project“ – Virmantą Juocevičių ir Vytautą Cvirką – ne spaudai vadino tiesiog genialiais: jie sugebėjo realybe paversti net tas architektų vizijas, kurios jiems patiems atrodė utopija.
„Po to objekto tikrai atsirado stiprybės, – pripažino „ASD project“ vadovas V. Juocevičius. – Liaudiškai sakant, užsiaugini odą, tad vėliau kitus darbus dirbant jau mažiau virpa širdis. „k29“ buvo tokių sprendinių, kur reikėjo atlikti visus įmanomus tikrinimus – skaičiavimai rodo, kad viskas gerai, bet patiems nesitiki, kad taip gali būti. Tada tenka tikrinti.“
V. Juocevičius, kaip ir L. Stikleris, patikino – specialaus pagerbimo konstruktoriai netrokšta. Svarbiau būtų, jei ir pats, ir kiti šios specialybės inžinieriai Lietuvoje gautų deramą atlygį už darbą. Šios profesijos specialistų honoraruose visai neatsispindi tai, kad geras konstruktorius gali sutaupyti užsakovui mažiausiai 15 proc. statybinių medžiagų. Suprantama – sudėtingiems skaičiavimams reikia daugiau laiko. Konstruktorius liūdina tai, kad užsakovai įprastai nenori daugiau mokėti už projektą.
„Sunku išgyventi su lietuviškais įkainiais, vėluojant atlygiui, trūkstant tvarkos darbo procesuose. Pati verslo aplinka Lietuvoje nelabai kokia. Dirbant tik konstruktoriumi, ir dar jei ne savo paties įmonėje, tikrai sunku išsilaikyti. Dirbantiesiems, pavyzdžiui, Skandinavijoje šiek tiek lengviau. Užtat žmonės ir bėga… Tačiau tikiu, kad vieną dieną Lietuvoje situacija pagerės, – sakė V. Juocevičius. – Kol kas problema yra tai, kad nesuvokiamas galutinis rezultatas. Daugeliui užsakovų sunku suprasti, kodėl reikia daugiau mokėti už tai, kas nepačiupinėjama – už pripaišytą popierių – konstruktoriaus projektą. Todėl ne paslaptis, kad ir konstruktoriai kartais pataupo laiko skaičiavimams, užsimeta iš akies atsargai medžiagų… Žodžiu, deramas atlygis būtų svarbiau nei bet kokie ordinai.“
