Lietuvos politikai labai mėgsta kalbėti apie šalies pasiekimus įvairiuose sąlygas verslui atspindinčiuose reitinguose. Tačiau į Seimo rudens sesiją keliaujantys planai ir vėl keisti žaidimo taisykles, įvedant naują mokestį valstybinėje žemėje veikiančiam verslui, gali ne tik sutrukdyti palypėti konkurencingumo laipteliais į viršų, bet ir priversti verslo įmones stabdyti stambius investicinius projektus visoje Lietuvoje. Pirmiausia nuo to nukentės regionai, kuriuose pradėti plėtrą bus tiesiog per brangu.
Verslo sąlygų stabilumas yra vienas iš labai svarbių investicijas priimančios šalies privalumų. Lietuviškas įprotis verslui svarbius įstatymus keisti kone su kiekviena kadencija jau ne kartą buvo sukritikuotas tarptautinių organizacijų ataskaitose. Spręsdami rimtus demografinius ir švietimo sistemos iššūkius negalime sau leisti būti šalimi, pasižyminčia nenuspėjama verslo aplinka.
Planuojamos investicijos gali pakibti ore
Valstybinės žemės nuoma – dažna tema ir žiniasklaidoje, ir investuotojų darbotvarkėse. Valstybinės žemės politikos klausimų buvo imtasi dar pavasario sesijoje – diskutuota apie siūlymus perduoti šios žemės valdymą savivaldybėms, leisti joms savarankiškai formuoti sklypus ir siūlyti juos investuotojams. Seimas su pasiūlymais nesutiko, ir žemės valdymas liko valstybės atsakomybė, o savivaldybės, kurios kartu su žeme galėtų investuotojams pasiūlyti ir reikalingą infrastruktūrą, sprendžia tik mokesčių klausimą.
Svarstant bet kokią naują plėtrą, valstybinės žemės klausimas labai aktualus, nes miestuose jos beveik nebelikę – dauguma naujų projektų vystomi valstybinėje. Dar daugiau nerimo verslo įmonėms, vykdančioms arba planuojančioms vykdyti veiklą valstybinėje žemėje, kelia valdančiųjų planai keisti sąlygas jau turintiems sutartis, o tai atskirais atvejais gali kainuoti milijonus eurų. Priklausomai nuo to, ar pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus išnuomotame žemės sklype numatyta galimybė plėtoti jame esančio statinio ar įrenginio paskirties neatitinkančią veiklą, žemės savininkas bus apmokestintas 20 proc. žemės sklypo vertės arba turės jį išsipirkti rinkos kaina.
Praktiškai tai reiškia, kad du dešimtmečius ant valstybinės žemės stovinčios gamyklos, norėdamos modernizuotis, pastatyti priestatą, dviračių saugyklą ar sporto salę, priklausomai nuo turimos sutarties su valstybe sąlygų, gali turėti išsipirkti sklypą. Toks veiksmas būtų privalomas nepaisant to, kad žemės vertės suma jau kartą sumokėta įsigyjant pastatus ir kasmet mokamas žemės mokestis. Taip paprasti pakeitimai sklype gali pabrangti iki keliolikos milijonų eurų.
Milijonus verslui kainuosiantys sprendimai, priimami be pereinamojo laikotarpio, dar skaudžiau atsilieps regionams, kur investicijų mažiau ir jų atsiperkamumas ilgesnis. Sunku tikėtis, kad kartą jau žemę išsinuomoję investuotojai susigundytų ją dar kartą išsipirkti, kai ekonomika atokiau nuo didžiųjų miestų jau dabar vystosi daug sunkiau.
Esame suskaičiavę, kad priėmus pastarąjį siūlymą ore pakibtų visoje Lietuvoje planuojami investiciniai projektai. Sustojus 10 stambių projektų trijuose didžiuosiuose šalies miestuose, jie netektų mažiausiai 500 mln. eurų investicijų. Savo ruožtu Lietuvos bankų asociacija yra skaičiavusi, kad Lietuvos bankai verslui yra suteikę apie 2 mlrd. eurų paskolų, kuomet įkeitimo objektas yra valstybinės žemės nuomos teisė su sklypų užstatymo teise.
Darbų nuoseklumo ir tęstinumo svarba
Koalicijos partneriai kalba ir apie visuotinį nekilnojamojo turto apmokestinimą. Neseniai buvo pasiūlyta šio prabangos mokesčio ribą nuleisti nuo 220 iki 150 tūkstančių eurų. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija pasisako už šį mokestį, tačiau jis turėtų būti iš tiesų visuotinis – taikomas ir valstybinėms institucijoms.
Šiuo metu nuo nekilnojamojo turto mokestį moka verslo įmonės ir kai kurie gyventojai. Valstybinės institucijos nuo jo yra atleistos, nors naudojasi infrastruktūra, kuriai prižiūrėti skiriamos surinktos lėšos ir turi sukaupusios palyginti daug perteklinio turto, kurio priežiūrai skiriami mokesčių mokėtojų pinigai. Tai reiškia, kad šis mokestis joms galėtų būti motyvas atsisakyti nenaudojamo turto, taip efektyvinant savo veiklą ir suteikiant papildomų galimybių jį tikslingai panaudoti galinčiam verslui.
Seimo rudens sesijoje dėmesio laukia ir Infrastruktūros mokesčio įstatymas, numatantis, kokiomis sąlygomis savivaldybės ir investuotojai galėtų plėtoti reikalingus inžinerinius tinklus, kaip galėtų gauti kompensacijas iš kitų, vėliau prisijungusių, šių tinklų naudotojų. Šis mokestis Vyriausybės programoje kol kas nustumtas į kitus metus, tačiau jau yra gana gerai aptartas ir paruoštas viešam svarstymui – kuo greičiau jis būtų priimtas, tuo palankesnės sąlygos būtų naujose teritorijose veiklą planuojančiam verslui.
Visus aukščiau išvardytus klausimus – valstybinės žemės, nekilnojamojo turto mokesčio, infrastruktūros mokesčio – jungia vienas bendras motyvas – darbų tęstinumas ir nuoseklumas. Tie darbai, kurie buvo patvirtinti Vyriausybės veiklos programoje, priemonių plane, kuriuos politinės partijos nešėsi į rinkimus, turėtų būti tęsiami toliau, o nauji – gerai apgalvojami, aptariami su socialiniais partneriais, savivaldybių merais, verslo atstovais.
Be to, tokie reikšmingi verslo sąlygų pokyčiai šalyje turėtų palaipsniui įvykti bent per penkerius metus ir negalioti jau pasirašytoms sutartims, pagal kurias sudaryti verslo planai. Tik išpildę tokius jų lūkesčius galėsime tikėtis pritraukti naujų investicijų ir konkurencingumo indeksuose kilti į viršų.
Mindaugas Statulevičius – Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius.
